Našlaitis (BAIGTA)

XVIII DALIS "PERSEKIOJAMI SAVO BAIMIŲ"

XVIII DALIS

PERSEKIOJAMI SAVO BAIMIŲ

„Žinai, kodėl negalime šitaip?

Todėl, kad mes netikime, jog galime"

ANGELAS

Konoras Malis dirbo visą sekmadienį ir net per naktį. Tvarkydamasis su senomis bylomis, iš galvos negalėjo išmesti Angelo Brajano. Tas vaikis rodėsi visur, kur teisėsauga susiduria su problemomis. Paskutinė nuvedė prie smūgio į veidą, dėl ko dabar jis vis dar su mėlyne ant dešinės akies. Našlaičių žudikė buvo ne kas kitas, o pati auklė Julija. Pasirodo, kad kartais mieliausias žmogus yra žiauriausias. Keisčiausia, kad anonimiškai atsiųsta byla, jos faktai - viskas logiška. O beišeinant keliems pareigūnams, buvo rasta prie stulpo pririšta Julija. Jos kakle rastas išraižytas palinkėjimas, kuris be abejonės neskirtas jai "Ilsėkitės ramybėje". Konoras sugrįžo į Salemą. Čia nesibaigiantys smulkūs nusikaltimai tik dauginosi. Jo patikėtinis Kaidenas perdavė naujausius pranešimus. Į šešis namus buvo įsilaužta labai švariai ir tyliai, todėl keli pareigūnai nedelsdami išlėkė į įvykio vietas. Užpakalio nespėjęs padėti ant savo kėdės, sulaukė dar vieno skambučio. Užsirašęs padėjo telefoną ant stalo. Apvogtas dar vienas namas. Tai septintas įvykis.

- Kaidenai, jeigu gausi daugiau pranešimų, pranešk. Važiuoju apžiūrėti paskutinio namo, - šūktelėjo Konoras. Kaidenas Peitonas - jaunas pareigūnas, dar tik bepradedantis savo karjerą šiame mieste. Todėl Konoras jam leido pradėti nuo informacijos rinkimo. Nepakėlęs akių nuo monitoriaus palinkčiojo ir iškėlė nykštį į viršų.

Iki Peruno sankirtos, visiškoje tamsoje vilko kojas neaiškus siluetas. Aplinkui skendo tiršta tamsa, kažkur girdėjosi policijos sirenos, menkas, šaltas, žiemos vėjelis siūbavo medžių šakas, kedeno ir plaistė asmens plaukus. Nuo jo dvelkė beviltiškumu, piktumu ir silpnumu. Rankose nešėsi seną, medinę, piešinėliais apipavidalintą dėžutę. Sustojęs sankirtoje pritūpė ir atidaręs patikrino ar viskas savo vietose. Gyvulio ragas gulėjo kairėje, senas, negyvos gyvatės uodegos galas šalimais, gyvūno odos lopinėlis dešinėje. Iškasęs nedidelę duobutę pakelėje, įdėjo dėžutę vidun. Iš vidinės kišenės ištraukė degtukus ir padegęs ėmė berti žemės trupinius nuo susidariusio kauburio. Atsitraukęs laukė, dairėsi į šalis, stebėjo dūmus. Praėjo beveik pusvalandis, bet nieko neįvyko. Iš dar didesnio nusivylimo asmuo sudejavo ir užsitraukęs kapišoną ant galvos pasitraukė į šalį, mat pralėkė dar keletas policijos mašinų. Artėjant Kalėdoms ir vagys troško apsirūpinti dovanomis. Grįžinėjo atgal į savo namus. Jam reikėjo apsaugos, bet regis nei žemiškai, nei antgamtiškai to nepavyko išgauti. Dar po kelių minučių Peruno sankirtą sutrypė naguotos letenos. Snukis suuodė beviltiškumą, o juodumos pritvinkusios akys reikalavo daugiau tamsos.

- Pakviesti vakarienės... - iš miegų prikelti nudulkėjo į tolį, kur juos tuoj pat paslėpė taip mėgstanti tamsuma.

****

Koks skirtumas tarp puolusio angelo ir demono?

Visą rytą voliojausi lovoje ir negalėjau nustoti apie tai galvoti. Nuo tada, kai grįžome iš Portlando, daugiau su Kaira mudu nesikalbėjome. Kūnas kovojo su tuo jausmu iš visų jėgų. Jis stengėsi išplėšti tai iš visko, ką turiu. Išlipau iš lovos ir atitraukęs naktines užuolaidas nuspėjamai perverčiau akis. Ant kopėčių prieš stulpų jau stovėjo keletas Zifo nusamdytų dekoruotojų. Jie kabino spalvotas Kalėdų lemputes. Pagriebiau ant kėdės numestus marškinius. Segiodamas mažas sagutes prisiminiau kaip taip darė Kaira. Tu jai patinki. Tik pats nežinai, ko nori, Brajanai! Užsisegęs diržą nusileidau laiptais žemyn.