Našlaitis (BAIGTA)

XV (IIIs) DALIS "ANTGAMTIŠKA IRONIJA"

XV DALIS

ANTGAMTIŠKA IRONIJA

„Jis jau turi brolį"

RAFAELIS

Naktį policijos komisariatą kankinęs žemės drebėjimas vis dėl to liovėsi, todėl užmigau tik visai anksti ryte. Nežinojau nei kiek valandų, nei kokia šiandien diena. Nors maisto davinį man atnešdavo, bet pakilnojęs tą šlamštą tik nusipurtydavau. Nevalgiau ir negėriau. Nežinojau, ko tas Malis siekia. Juk nunuodyti mane būtų nepaprastai lengva. Aš ne kvailas. To svetimo ėdalo neėsiu. Jeigu jiems reikia, tai tegul patys ir ryja nekramtytą.

Sėdėdamas kampe ant šaltos žemės, nugara liesdamas cementinę sieną klausiausi kaip burzgia mano pilvas, kaip raižo skrandį. Kažkodėl drebėjo rankos, kažkokia bloga nuojauta temdė mano pasąmonę. Sutrikęs, nevilty paskandęs mano kūnas tarsi plaukiojo degančioje jūroje. Spoksodamas į gultą suvokiau, kad tai ne aš, o Angelas. Mudu dvyniai, todėl tas ypatingas ryšys vis neduoda man ramybės. Kiekviena tos ligos, mano sukurta, teorija neatitiko realybės. Kas kartą jai trūko logikos. Visą šį laiką arba pravaikščiodavau iš kampo į kampą, arba sėdėdavau nejudėdamas. Po to karto, kai pasirodė Mariana, daugiau niekas manęs nelankė. Nesijaučiau vienišas. Man tik reikėjo sužinoti apie Angelą, apie jo būklę ir kas vyksta šiame mieste.

Pasigirdo garsūs žingsniai, prasivėrė ilgo koridoriaus durys. Žvangindamas kamerų raktais atsivilko ne Konoras Malis, o jo padėjėjas. Sustojęs prie mano grotų krapštė spynai reikalingus raktus. Pakreipęs galvą stebėjau vaikinuką. Jis atrodė sunerimęs, tik neaišku kodėl. Įkišo į skylutę ir pasuko į dešinę. Grotos atsivėrė. Vos tik aš susiraukiau, pavaduotojas prabilo:

- Esi laisvas. Eisi su manimi. Tau reikės pasirašyti keletą popiergalių.

Nesupratęs atsistojau ir nieko neklausinėdamas praėjau pro pareigūną. Jis tuoj pat mane palydėjo iki Malio kabineto. Durys buvo praviros, todėl nei nesibeldęs įvirtau vidun. Šito idioto kabinetas buvo baisesnis nei kamera, kurioje sėdėjau.

– Sumautas darbas, Bičiuli. Turbūt ir alga knisa, - sukniaukiau pasimėgaudamas. Malis padėjo rašiklį į šoną, pastūmė savo nebaigtus dokumentus ir dirstelėjo į savo padėjėją, kuris stovėjo man už nugaros ir laukė, kol kas nors ant jo užrėks.

- Palik mus vienus, - paliepė Malis. Padėjėjas nieko neatsakė. Išeidamas uždarė duris. Žiūrėjau į tą snukelį ir svajojau kaip pertrėškiu jį tanku, o paskui iltimis išmėsinėju nuo galvos ligi kojų. Deja, bet civilizuotumas pirmiausiai. Taip, troškau kaip reikiant truktelėti už tos ilgos nosies. Išsukčiau kaulą, kurio jis daugiau niekada neatstatytų į vietą.

- Tau pasisekė, Brajanai, kad Našlaitis laisvėje, nes kitaip sėdėtum iki gyvos galvos, - pakilęs nuo kėdės, išskėtė pirštus ir įsirėmė į savo rašomąjį stalą. Jo pikta šypsena tiesiog kapojo mano akis į mažus gabalėlius.

- Man vis neaišku už ką tau moka, - pridėjau pirštą prie lūpų. – Už tai, kad esi kvailas kaip kelmas ar už tai, kad sodini nekaltus žmones.

- Galėčiau tave suimti už įžeidinėjimą, - atkirto jis.

- Galėčiau tau nusukti galvą ir niekas tavęs nepasigestų, - mano ironiška šypsenėlė jau išskrodė jo organus ir palaidojo prieš penkias minutes, tik jis to dar nežinojo. – Juk sakiau, kad nesu jis. Legendos visada lieka legendomis. Jų niekada nesugausi, niekada nepamatysi, niekada nenuteisi. Jo judėjimas ir toliau vyksta už šių sienų ir tu nieko negali padaryti, - piktai ir agresyviai sambėjo mano monologas. Aš jau seniai galėjau nešdintis iš šio kalėjimo, bet žmogiškos emocijos verdančios mano kūne galėjo smarkiai įtakoti linkantanto būseną. Malis jos pamatyti tikrai nenorėtų.