Našlaitis (BAIGTA)

III (IVs) DALIS "BROLIS UŽ BROLĮ"

III DALIS

BROLIS UŽ BROLĮ

„Išsimiegojai už visą amžinybę?"

ANGELAS

Naktį praleidome bunkerio viršuje. Kad ir kaip tai atrodė vargiai, iš tikrųjų man kėlė žavesį. Savomis rankomis sukurti kažką, kas atlaikytų žemės drebėjimą, yra nepaprasta. Kairai leidau ilsėtis vienintelėje lovoje. Man pakako atokaus ir tamsaus kampo. Čia degė vienas žibintas. Bunkeryje skambėjo tik tyla. Ji manęs nebaugino, bet ir ne ramino. Arbaletas liko pirmame aukšte, bet su savimi turėjau durklą - rondelį, kurį pastoviai sukiojau rankose. Plieno galu kartais įsidurdavau į smiliaus pagalvėlę tik tam, kad stebėčiau sekundės greičio gyjimą. Atrėmęs galvą į seną, medinę sieną stebėjau ant šono miegančią merginą. Mano gailestis nesugrąžins jos šeimos ar tėvo, ar nepažinoto brolio. Aš nekaltas, kad ji turi savo lemtį. Ji ne per mane turi Ilgaamžio žmogaus geną, bet per mane apie tai išsiaiškino. Kaira priklausoma nuo psichologinio skausmo, nuo tos būsenos. Ji silpna ir kovos lauke betkada gali paslįsti, o manęs tuo metu ten gali nebūti.

Vėl įsidūriau. Nukrito lašas tarp kojų ir susigėrė į grindis. Žaizdelė tuoj pat užsitraukė.

Kaira turėjo likti žmogumi, turėjo būti normalia abituriente, kuri vėliau taptų studente, bet vietoj to, ji pažino apsimetėlį vampyrą vampyrų medžiotoją ir viskas prasidėjo. Tai niekada nesibaigs. Visada atsiras problema po problemos. Visada atsiras sprendimas ir jo pasekmės. Visada kažkas nukentės. Mirtis visada šalia.

Nejučiomis pajutau pyktį, sugniaužiau jį į kumštį. Sugniaužiau taip, kad pro pirštus ištekėjo kraujas. Netyčia įgavau vampyro nagus. Puiku, dabar ne tik dantys liks, bet ir aštrios letenos.

Tik dabar užuodžiau Kairą. Galėjau užuosti jos venomis tekantį kraują. Apsilaižęs užsimerkiau. Dabar tai tapo dar viena mano silpnybe. Ilgaamžio kraujas buvo viskas, ko dabar norėjau. Smaugė žinojimas, kad šis Ilgaamžis man daug reiškia.

Mergina sukruto. Iš pradžių vieną kartą, antrą, o po trečio pasigirdo graudžios naktinės kalbos. Labiausiai judėjo Kairos galva. Stebėjau ir veidą. Suraukusi kaktą ėmė spardyti antklodę iki kol ji nukrito ant žemės. Greitai tai liovėsi, nes kad ir kaip judėjo viršutinė kūno dalis, apatinė tarsi sustingo. Ją paraližavo. Ant akių užkrito kelios plaukų sruogos. Palei nosį nusirito kelios ašaros. Ji vis kartojo žodį „Ne". Laukiau, kol tai liausis, bet nesiliovė. Iš tų pastangų pajudinti kojas, mergina ėmė inkšti kaip trankomas šuo. Atsigulusi ant nugaros sugniaužė kumščius, iškeldama šiek tiek į viršų, rankas laikydama ant alkūnių. Ji veržėsi judėti, veržėsi taip, tarsi bandydama pabėgti nuo mirtino priešo. Inkštimas darėsi tik garsesnis, kol neištvėręs atsikėliau ir paskubomis atėjau iki jos. Atsisėdau ant lovos krašto ir griebęs už pečių ją papurčiau, kad budintųsi iš košmaro. Ji pradėjo rėkti, ji kankinosi. Pasodinęs vis šaukiau, kad atsikeltų, bet tai sunkiai veikė. Nenorėjau jai pakenti, tačiau sugrįžęs paėmiau rondelį ir galu įdūriau į delną visai šalia mažylio. Ji staigiai krūptelėjo ir atsimerkė. Padėjęs ginklą į šalį laikiau ją.

- Viskas gerai. Tu sapnavai. Tu saugi, - raminau. Verkdama atrėmė kaktą į mano krūtinę, rankomis apglėbė kaip įmanoma smarkiau. Kūkčiojo ir kankinosi. Dirstelėjęs per šoną regėjau merginos nejudančias kojas. Padėjau smakrą ant peties ir užsimerkiau. Tą nuostabų kraujo kvapą užuodžiau dar stipriau. Jis viliojo dar bjauriau. Mano iltiniai dantys tyliai sukaukšėjo palei merginos kaklą. Nurijęs tirštas seiles tiesiog panirau į savo senus prisiminimus.

Prireikė valandos, kad ją nuraminčiau. Mano vampyriškame glėbyje ji vėl užmigo, kas visą triukšmą pagaliau nuslopino. Ir kol ji ilsėjosi nuo pasaulio ir nuo savęs, aš ieškojau ko nors valgomo ir geriamo. Prisėsdamas prie vieno iš stalų, pamačiau apatinėje lentynoje netvarkingai sukrautus, į sudriskusias odas įrištus dienoraščius. Vyliausi, kad Kaira neprieštaraus, jeigu vėl juos atversiu. Prie arbatos siektelėjau vieną paskaitymui. Po stalu dominavo keletas nedidelių stalčiukų. Čia dugne gulėjo įvairiausio plauko veidrodžių. Vieni dideli ir ovalios formos, kiti kvadratiniai, subraižyti. Kai kurie įskilę arba labai nusitrynę. Juos Kairos tėvas turėjo rinkti ilgai ir nuobodžiai, nes čia jų daugiau nei Salemo parduotuvėse. Į vieną iš jų dirstelėjęs pamačiau savo tikrą, šlykštų atvaizdą. Jame neturėjau jokios kruopelytės grožio ar to, kas bylotų jog taip pat esu ir žmogus. Jame egzistavo ledinė, atsiskyrusi nuo Antgamtikos būtybė, kuri pašventė gyvenimą blogio žudymui, maištininkas sprendžiantis, kas turi teisę mirti, o kas gyventi. Aš sukūriau tokią teisę, kuri neužrašyta lape, tai tiesiog kiekvienos būtybės galvoje.