Našlaitis (BAIGTA)

VII DALIS (IIs) "ALIBI"

VII DALIS

ALIBI

„Kai mes pradedame, niekada nebesustojame"

IGORIS

Vakare Džonas parvežė mane į Zifo dvarą. Tuoj pat išsitempiau savo motociklą ir sėdęs už vairo išvažiavau į ligoninę. Tai turėtų būti paskutinė vieta į kurią važiuočiau. Tai kodėl aš lekiu taip, lyg ji būtų pirmoji? "Igoris tam, kad atliktų šunio darbelį". Nusipurčiau nuo tokios minties. Ne, Angelas ne toks. Jis vis dar tas pats vaikis, kurį pažinau prieš daugiau nei vienerius metus. Kol riedėjau link privačios Salemo ligoninės, Džonas slampinėjo po aukų namus ir rinko laikrodžius, kuriuos teks sunaikinti. Sustojau prie šviesaforo ir atsilošęs laukiau, kol galėsiu judėti toliau. Iš abiejų pusių sustojo juodi motociklai. Balto sniego fone jie atrodė kaip metaliniai arkliai. Abu vis žiūrėjo į mane. Aš stebėjau čia šviesaforo spalvas, čia vairuotojus. Nusitraukę antveidžius parodė savo raudonas it rubinai akis, tuoj pat išsitraukė ginklus ir nusitaikę į mane ketino iššauti. Užsidegė žalia, bet pajudėti negalėjau. Jie iššovė. Užsimerkiau ir laukiau savo mirties. Pabodo, todėl iš lėto atsimerkiau. Priešais mano akis nei dešimt centimetrų nesiekusios, vienoje vietoje sklandė dvi kulkos. Sprigtelėjau į metalą ir jos nukrito. Mano tėvo siųsti vampyrai žiūrėjo tiesiai, bet nejudėjo, mano motociklas neburzgė, o tolėliau važiavusios mašinos sustojo. Vėjas ir šaltis nepurtė, neužuodžiau gaivaus oro, nejutau pavojaus, tik... Už nugaros stovėjo Grifas.

- Na, žinoma, - nuspėjamai atsidusau.

- Ką? Jokio "Ačiū"? - skėstelėjo rankomis jis.

- Būčiau susitvarkęs, - nulydėjau skeletinį demoną akimis, vos tik šis atėjo iki motociklų. Nulipau ir nusiėmiau šalmą.

- Aha. Jau matau kaip ant tavo grabo būčiau nešęs sudžiūvusias dilgėles, - pirštą pasukiojęs ore atšoviau. Grifas apžiūrėjo pirmą vampyrą, nutraukė jo šalmą. Plačiapetis vyras, maždaug keturiasdešimties, žalių akių ir plačios burnos, turėjo barzdą ir šiek tiek praplikusią galvą.

- Kaip tu tai padarei? - po kelių minučių tylos paklausiau jo.

- Ką? - apsimetė jis. Skėstelėjau rankomis. - Tai mano amatas, tačiau pragarui užšąlus, mano gebėjimai nepatikimi, - panašu, kad demono balse vyravo liūdesys. "Jis nyksta kaip ir visas pragaras" - suvokiau. Pasitaisęs pirštines suėmė vampyro galvą ir truktelėjęs atskyrė nuo kūno. Nusispjovęs numetė į šalį. Tą patį padarė ir su antruoju. Pastarasis buvo keliasdešimt metų jaunesnis. Ant kaklo turėjo mažą kaukolės tatuiruotę ir rožančių, auskarą ausyje. Grifas tuoj pat atsuko motociklo bakus ir išpylė bendziną. Mostelėjo ranka, kad pasitraukčiau su savo transportu į šalį. Motociklą teko nusistumti. Stebėjau kiekvieną jo žingsnį. Grifas atvilko kūnus į bendzino balą, sumetė galvas ir spragtelėjęs pirštais numetė mažą žiežerbėlę ant jų. Grifas ilgesingai atsiduso ir pasitraukęs leido viskam įsidegti.

- O anksčiau spjaudžiausi fakelų ugnimi, - rūstus žvilgsnis neatskleidė jokios praeities, jokių jausmų ar kažko, kas paaiškintų, kas jis toks iš tikrųjų. Abu kurį laiką stebėjome karštą ugnį, degančius kūnus, besilydančius motociklus. Metalas nesudega ugnyje, o dažniausiai aprūksta ir įkaista. Grifo ugnies karštis prilygo pragaro orkaitei. Vampyrai kątik tapo keptais omarais.

- Žiūrėk, kad man daugiau nereikėtų čia rodytis, - piktai subambėjo jis.

- Lyg kažkas čia tave iš viso kvietė, - surikau atgal ir užsidėjau šalmą. Dar minutė ir viskas vėl grįžo į vietas, tik tiek, kad už manęs degė mano priešai, o kažkas rėkė skambinti pagalbai.