Našlaitis (BAIGTA)

IX DALIS "Išreikšk save tokį, koks esi"

IX DALIS

„Išreikšk save tokį, koks esi"

Angelas

Sėdėdamas namuose taisiau mokinių parašytus kontrolinius. Nors galėčiau veikti, ką tik noriu, bet vienintelis mano tikslas - sulaukti vakaro, surasti Adelviną ir jį nudėti už nekaltuosius. Geriausia, ką dabar galėjau padaryti, tai surašyti blogus pažymius aštuntokams ir dvyliktokams. Paėmęs į rankas Kairos darbą nustojau skaityti atsakymus. Numetęs rašiklį atsirėmiau į kėdę ir ilgai galvojau.

Dvidešimtmetis tipas negali būti mokytoju. Tu man ne mokytojas.

Na, teks labiau pasistenkti, nes niekas tavimi nepatikės.

Kodėl ji nepasiduoda? Kodėl ji nerimsta? Juk aiškiai parodžiau, kad naujų žmonių gyvenime aš nenoriu, kad jų man nereikia, kad man geriau būti vienam. Dirstelėjau pro langą. Tamsu. Laikas viską užbaigti.

Kol Igoris važiavo link manęs, bagažinėje susirinkau visus ginklus, kurių gali prireikti. Kad ir koks pagerintas jis yra, Adelvinas visvien vampyras. Medinės kulkos, kuolai, durklai, geležyje turintys įmaišytos medienos medžiagos. Tie patys česnakai, kryžiai, kurių nebijau turėtų būti veiksmingi. Kažkuris ginklas jį nudės visiems laikams. Dauguma ginklų sukišau už diržo ir į kišenes. Neketinau temptis krepšio. Adelvinui iš karto kils įtarimas. Be to, po praeito karto užsitarnavau jo pyktį. Uždaręs bagažinę vos tik atsitiesiau mane supykino. Spjoviau į šalia esančius krūmus. Smulkutės šakos apsitaškė tirštu krauju, o viena ranka ėmė drebėti. Stipriai suspaudžiau ir vėl ištiesiau. Pirštai ir vėl ramūs. Nusivaliau burną. Kodėl visa tai vyksta? Veidą nušvietė Igorio motociklo lempos. Prisistūmęs nusitraukė antveidį ir sužiuro į mane.

- Laikas patvarkyt tą vampyrą, - rusišku akcentu drėbė jis. Pastaruoju metu jis nevartoja rusų kalbos. Kažin kodėl? Atsisėdau už jo, užsitraukiau šalmą ir antveidį. Igoris pasekė paskui ir nuspaudęs gazą išvairavo iš drakulos kiemo.

Į universitetą atlėkėme greitai. Buvo visiškai tamsu, tačiau pirmo aukšto lange vis dar degė menka švieselė. Jis čia. Nušokau nuo motociklo, atidaviau šalmą.

- Važiuok pas savo draugą ir sužinok kokie to kraujo ant peilio tyrimų rezultatai. Aš susitvarkysiu, - palinkčiojau. Igoris linktelėjo ir išvažiavo. Likau tik aš ir senas profesorius.

Užlipau laiptais viršun ir pasukau kairėn, pakeliui išsitraukdamas ginklą ir apkabą, pilną medinių šovinių. Sustojau ties paskutinėmis durimis. Jos buvo pravertos, sklido menka prieblanda. Tyliai užtaisiau ginklą, o tada įėjau. Leisdamasis didelės salės laiptais žemyn, iš toli mačiau profesorių, nusisukusį į lentą, apie kažką mąstantį.

- Neprotinga buvo meluoti vampyrui, Sere. Žinau kodėl nužudėte kriminalistą, kodėl palaidojote žmoną, kodėl puolėte mane, bet niekaip negaliu prijungti tos dalies, kai pietavote parke, - jis tylėjo nei neatsisuko į mane. - Tik noriu atsakymo, o tada jus nužudysiu, - nulipau paskutiniais laiptais, iškėliau ginklą, bet profesorius neatsisuko. - Adelvinai? - susiraukiau. Staigiai griebiau jį už peties ir su visa kėde jį atsukau. Net atšokau. Senio akys buvo pakraupusios, atmerktos ir negyvos. Jam buvo perpjauta gerklė, o ties pilvu milžiniška skylė su išvirtusiomis žarnomis. Nuleidęs ginklą atsidusau. Adelvinas negyvas kaip ir jo žmona, kaip ir jo žentas. - Jeigu tu ne žudikas... - tyliai pratariau akimis vis dar klaidžiodamas po profesoriaus kūną, - ... Tai kas tada?

Atsitraukęs tuoj pat nešdinausi laukan įkvėpti gryno oro. Man pasidarė bloga. Suprantama, aš mažai valgiau, o alkis jau kurį laiką siekia visas skrandžio ribas. Negėriau ir IV grupės kraujo. Vilkau kojas per universiteto teritoriją ir keikiausi. Adelvinas negyvas. Žudikas ne jis. Kas siekia jiems pakenkti? Man vėl pasidarė bloga. Griebiausi už medžio ir paleidau kraują palei kamieną. Užsikosėjęs atsirėmiau ir garsiai alsavau. Koks velnias mane apsėdo? Juk negėriau užteršto kraujo. Visada tik šimto procentų grynas, sveikas ir tirštas. Suvibravo telefonas vidinėje striukės kišenėje. Pavargęs išsitraukiau. Skambino Igoris.