Našlaitis (BAIGTA)

X (IIIs) DALIS "DIENOS VIRTO VALANDOMIS"

X DALIS
DIENOS VIRTO VALANDOMIS
„Tu moki šypsotis per skausmą“

ANGELAS

Grįždami atgal ieškojome Igorio. Banditas jau seniausiai dingęs, todėl spėjau, kad tas žetonas tarnauja ne žemiškiems dalykams. Vampyrė daugiau nelakstė kartu su savo bendrininkais. Panašu, kad ji surinko iš Vampyriados savo komandą, kuri nori atsiginti karaliaus ir grįžti į ramų gyvenimą. Turėjau pripažinti, kad poreikis nudėti ją slopo, o pasitikėjimas iš kažkur susikūrė pamatus. Viskas tik dėl to, kad ji stojo prieš pavaduotoją Bleirą, kuris jau guli negyvas. Ji ėjo priešais mane, todėl kalbėdamasis su Zifu nuolat stebėjau jos nugarą. Svarsčiau kokie iš tiesų jos ketinimai. Šalia manęs šlepsėjo gauruočius brolis. Rafaelis liko linkantanto transformacijoje. Jis įdėmiai spoksojo į vampyrę, vardu Mariana, dažnai dairydavosi į šalis mat ant medžių šakų karstėsi ir laipiojo užverbuoti, tačiau merginai paklusnūs Aklieji. Jie tykojo aplinkui, klausėsi ir laukė, kol pasirodys priešai. Nesutikome juodųjų net ir tada, kai suradome Igorį su Banditu. Vaikis buvo ne vienas. Šalia jo ėjo kažkokie nematyti tipai. Panašu, kad grėsmės nebeliko, nes Igoris juokėsi.
Netrukus sužinojau, kad tai Vinas Martelo. Tas pats vaikinukas iš Igorio praeities, senas draugas, ne kartą kišęs pirštus, kad ištrauktų Loronovą iš blogio gniaužtų. Šalia dėdė, arogancijos pilnas Michailas, ir jo pakalikas pravarde Lapinas. Susirinko neblogas pastiprinimas. Kol visi šliaužėme link sodybos, aš vis bandžiau prieiti prie Marianos. Turėjau ištaisyti padėtį. Nors nekenčiau vampyrų, bet turėjau ją kažkaip priimti. O juo labiau, kai Igis išvydęs jos pakalikus išsitraukė ginklą ir nusitaikė į tarpuakį. Žinoma, viską sutvarkiau ir visus nuraminau. Mergina ėjo priekyje, toliau nei visi kiti mano draugai. Pasivijau ją šlubčiuodamas ir tikrai ne pačios geriausios savijautos.
- Prašau nepradėk, - sumojo ji vos tik supratingai nusišypsojau.
- Nudėjai savus. Dėl manęs, - nesusilaikiau. - Turėjo būti svari priežastis, - mudu žingsniavome nevienodai. Iš pradžių ji ėjo greitai, bet galiausiai dėl mano judesių ir pati pradėjo žingsniuoti kur kas lėčiau.
- Nenorėjau atskleisti savo plano. Pažadėjau padėti, tačiau nesakiau kaip ir kada. Pasala, kurią paruošiau, tai tebuvo spontaniškas planas po to, kai tariamai tave įdaviau, - paaiškino.
- Ar galima jais pasitikėti? - paklausiau nužvelgdamas medžių šakas ir kamienus. Ji papurtė galvą.
- Ne, ar bent jau nevisai, - paneigė. - Jie vis dar užverbuoti. Aš taip pat nesu išiimtis. Būtent todėl noriu, kad man padėtum, - jos akys susidūrė su manosiomis. - Padėk išsilaisvinti iš Vampyriados ir pažadu, kad daugiau manęs nepamatysi, - užtikrino. Linktelėjau. Prie mūsų prisijungė Rafaelis ir Igis, todėl kalbos baigėsi.
Pakeliui paprašiau, kad visi sustotų. Paaiškinau, kad grįžti turėtume ne visi. Vieni pritarė, kiti nenoromis taip pat sutiko, nors iš akių matėsi, kad nori prieštarauti. Į sodybą grįžinėjome tik mudu su Igoriu ir Banditu, Rafaeliu, Mariana ir jos pakalikais. Zifirinas patapšnojo per petį ir patikino, kad jeigu bus bėdų, jis atvyks padėti dar ir dar kartą. Nežinojau, kas įtakojo tokį dėdės apsisprendimą, bet jis pasikeitė. Džiaugiausi tuo. Tuo tarpu Igoris su Myša bambėjo tarpusavyje.
- Grįšiu vienas, - paaiškino draugas. Pastebėjau, kad žetoną labai greitai paslėpė striukės kišenėje. Dėdė apie tai nežinojo. Lapinas, kuris man nepatiko, pats pirmas traukė atgal link tos pusės, kurioje paliko savo mašiną.
- Važiuosi su mumis, Vinai? - mandagiai pasiteiravo Myša. Vinas akimis stabtelėjo ties Igoriu. Šis pritariamai linktelėjo. Vaikinas paglostė Banditą ir atsisveikinęs patraukė su Michailu paskui Lapiną. Dar girdėjau jį tarstelint. - Tai sakai architektas? - Igoris girdėjo taip pat. Jis pervertė akis ir ignoravo dėdės žodžius. Žinojo, kad klausimas ne iš smalsumo.
Jau nuo pat vartų mėtėsi išvartyti daiktai, atakos palikti pėdsakai, į šonus išdrabstytos žemės. Rafaelis linktelėjo ir nudulkėjo į miškus, kad niekieno netrukdomas galėtų atvirsti. Mariana stovėjo savo užverbuotų Aklųjų rate ir aiškino, kas bus toliau. Pats pasirėmiau į tvorą. Akimirką žiūrėjau į dangų. Pelenai tebekrito. Dangus praradęs savo spalvą, pavirtęs į pilkšvą, vientisą masę, kurioje jokio kamuolinio debesėlio. Prie manęs priėjo Igoris. Banditas laipiojo medžiais. Pavydėjau tam gyviui tokios laisvės. Draugas pasirėmė šalimais ir kurį laiką tylėjo.
- Žinai, kad negaliu pasilikti, - po dvidešimties minučių prabilo jis. Supratingai, nežymiai palinkčiojau.
- Tas daiktas, kurį laikai kišenėje. Kas tai? - paklausiau tiesiai šviesiai. Igoris kiek palūkėjo, o tada apčiupinėjęs purviną striukę, ištraukė žetoną ir parodė prieš akis, pavartydamas tarp pirštų.
- Jį turi ir Džonas. Manau, kad reikšmė ta pati, tik paskirtis kita, - abejojo. - Galiu atsakyti tau į tai vienu žodžiu, Angele, tik prašau daugiau nieko neklausinėk, - maldavo jis. Žinojau, kad nieko neišpešiu iš jo, todėl teko pritarti. - Pragaras.
Prie mūsų prisijungė Mariana, todėl Igis staigiai paslėpė žetoną. - Eisiu. Tikiuosi, kad susitvarkysi. Turi dvynį. Mano vieta jau užimta, - liūdnai šyptelėjo.
- Tavo vieta niekada nebus užimta, Igi, - paneigiau atsakydamas ta pačia šypsena. Jis čiupo mano ranką ir paspaudęs apsikabino, kita patapšnodamas per nugarą.
- Žiūrėk man, kad nenumirtum, - agresyviau pareiškė sušnabždėdamas. Atsitraukęs išvydau tą pačią savimi pasitikinčią šypsenėlę. - Bandite, nešk pasturgalį čia, - sušvilpė gyviui. Šis tuoj pat ėmė leistis kamienu žemyn, riebiu pilvuku braukdamas per žievę. Kliunktelėjo ant žemės ir atšlepsėjęs užšoko Igiui ant peties. -  Nesirūpink tuo, kas virš galvos. Rūpintis tuo, kas ant žemės, - patikino draugas. Žinojau apie ką jis kalba. Igoris kaltino save dėl užtemdyto dangaus. Ir jeigu pragaras iš tiesų kiša koją žemėje, tai mano merdėjimas čia nieko nereiškia.
- Akis už akį, Igi, - palinkėjau gero vėjo, kol susitiksime kitą kartą, kitame laike, kitoje vietoje.
- Ir taip visi lieka akli, - jis labai greitai dingo tarp medžių. Jeigu nežinočiau, kad jis kažkas kitas, tai nauji Igio gebėjimai man atrodytų kaip koks stebuklas. Panašu, kad kiekviena kažkada pažinota mano gyvenimo dalis pasikeitusi neatpažįstamai. Suabejojau, ar išvis kada nors pažinojau taip gerai kaip maniau. Igoriui palikus mane, pasijutau tuščias ir ligotas. Trūko draugo rankos labiau nei bet ko kito. Pažvelgiau į Marianą.
- Kas toliau, Našlaiti? - paklausė ji. Žiūrėjau į ją nemirksėdamas. Pasisukau į Džeko Bekojo sodybą. Paradinės durys išlaužtos, kambariuose siautėjo šalti vėjai, ant grindų pridrabstyti pelenai, išvartyti ir sulaužyti baldai, o mano liga mane dusino.
- Toliau Karaliaus žlugimas...
Rafaeliui sugrįžus, visi trys sutvarkėme sodybą, užkūrėme židinį, sunešėme lavonus į lauką, apipylėme bendzinu ir padegėme, sunaikinome visus įkalčius. Kiekvienas palindome po karštu dušu, nuplovėme šaltį, kraują ir purvą. Mariana neturėjo savo drabužių, todėl teko duoti savuosius. Rafaelis nesimaitino krauju ar visu tuo žmonių gaminamu maistu, todėl pats sugavo miške smulkesnį grobį, nudyrė kailį, paruošė ir patiekė ant stalo. Neturėjau apetito. Buvau labai pavargęs, tačiau pažadėjau Marianai padėti, pažadėjau net jeigu ji vampyrė. Žudė saviškius dėl manęs ir turėjau pripažinti, kad tai padarė įspūdį. Kol jiedu kirto maistą, kol ilsėjosi, aš jaučiau poreikį pajusti vėsumą, vėją lakstantį tarp medžių, todėl išėjau į lauką. Pasirėmiau į medinius verandos turėklus ir stebėjau krentančius pelenus. Miškas slėpėsi tamsoje, neįžiūrėjau jokio spalvoto taškelio. Viskas juodavo ir pilkavo. Tokios pat spalvos dominavo ir mano viduje, mano širdyje. Man tiek ne daug liko. Nežinau kiek po savęs lemta palikti, o gal išvis nieko, gal be reikalo stengiuosi. Jeigu nepavyks, tai mirdamas galėsiu šypsotis, nes žinosiu, kad bandžiau.
Už  manęs trinktelėjo paradinės durys. Ant turėklų atsisėdo Mariana.
- Tavo brolis moka skaniai gaminti, - pagyrė vampyrė.
- Gaila, bet nesužinosiu koks tai skonis, - nusivyliau šaltai atsakydamas. - Kodėl nesakei, kad Aklųjų lyderis yra tavo brolis? Ir kodėl jis aklas, o tu ne? - pamaniau, kad užteks tų gražių kalbų, kad laikas sužinoti visus atsakymus.
- Jeigu būčiau pasakiusi, tai vartyčiausi su likusiais po žeme. Elajų kaip ir visus kitus privertė tarnauti. Vieno pojūčio atėmimas yra užverbavimo dalis. Esu mačiusi kaip tai daroma. Mane išgelbėjo nuo to Elajus. Išdrįso stoti akis į akį su karaliumi, prisivertė pasakyti, kad mergina vampyrė reikalinga sveika.
- Kodėl? - nesupratau. - Kuom merginos skiriasi nuo vaikinų, jeigu visi esame vampyrai? - sutrikau.
- Grynakraujai vampyrai vieni geidžiamiausių Vampyriadoje. Kaip tau atrodo, kodėl?
- Aš maniau, kad vampyrai negali susilaukti vaikų. Mitas, kuriame...
- Mitas, kuris susuko visiems galvas. Vienas idiotas sugalvojo ir visi tuo patikėjo. Esi matęs raudonaakius vampyrus? Primena rubino švytėjimą, - paklausė ji nutraukdama mano kalbas.
- Mano dėdė Zifas turi raudonas akis, bet tik todėl, kad savo noru paprašė, jog kas nors jam įkąstų. Jis sirgo nepagydoma liga. Niekada nepasakojo apie tai. Žinau labai ne daug, - paaiškinau. - O tu? - pasiteiravau.
- Karalius šalia savęs turi vieną raudonaakį. Apsimeta nekaltu ir silpnu. Nelabai norėčiau sužinoti, ką tas vaikis geba. Kai kas jį vadina Raudonąja Angimi.
- Neblogas derinys, - šyptelėjau. Kartais situacija būna tokia graudi, kad net pats imi juoktis. Matyt visiškai degraduoju. Įsisvyravo tyla.
- Tu išsikapstysi, - po kurio laiko vėl prabilo ji. Pažvelgiau į vampyrę. Turėjau atrodyti apgailėtinai. - Iš tos ligos. Tikiu, kad nepasiduosi.
Atsitiesiau visu ūgiu susiraukdamas.
- Čia tu labai klysti, - apsisukau eiti. - Pradėsime rytoj, todėl jau geriau būk pailsėjusi. Tau prireiks jėgų.
Kitą rytą viskas prasidėjo nuo paprasčiausio bėgiojimo lauke. Niekada nebandžiau kažko sugrąžinti į įprastą būseną. Mariana noriai darė viską, ką nurodžiau. Tiesa, mano paliepimai atkeliavo iš tėvo užrašų. Panašu, kad jis kažkada buvo sučiupęs vieną Akląjį moksliniams tyrimams. Čia nuosekliai aprašyti visi punktai, todėl, jeigu suspėsiu visa tai atlikti iki savo mirties valandos, būsiu labai laimingas. Tėtis pabrėžęs lapo paraštėje, kad tarnystės nutraukimas reikalauja juodo darbo nuo kelių savaičių iki trijų, ar daugiau, mėnesių. Na, vampyrei teks nutraukti jį per kelias dienas, nes laiko nei aš, nei kas nors kitas neturi. Marianos pakalikus kol kas palikome ramybėje, nes mergina griežtai atsisakė atiduoti juos kaip bandymo triušius. Susirišusi plaukus, pasukiodama kaklą, kartu su manimi palaukė, kol prisijungs ir Rafaelis. Negalėjau bėgioti su vampyre, todėl linkantantas pažadėjo palaikyti kompaniją ir tikrinti ar viską daro kaip reikia. Kol jiedu kliovėsi mano tėvo eksperimentu, aš atsinešiau žvejui skirtą kėdę, įkritau į ją ir ėmiau vartyti kitus užrašus. Privalėjau surasti informacijos kaip nudėti karalių. Apie medines kulkas ir kuolus galėjau net nesvajoti, nes tokie kaip jis, tokie kaip tas hibridas nenužudomi durklu į nugarą. Tuo pačiu klausiausi kiekvieno tų dviejų judesio. Galėjau girdėti kilometro spinduliu. Anksčiau ir dviejų. Mariana turėjo priprasti kontroliuoti savo greitį, todėl jiedu bėgiojo tankiausioje miško dalyje, tarp siaurų kamienų, kur nuolat privalėjo stabdyti save, kad neatsitrenktų į kokį medį. Rafaelis auklėjo ją nuo lėčiausio, beveik žmogiško lakstymo iki pačio greičiausio, vampyrui būdingo greičio. Mariana labiausiai troško lėkti kaip ją mokė brolis, kaip skatino Vampyriada, tačiau gebėjimų kontroliavimas - visas pagrindas, kuris reiškė savavalį vampyrą, atsakingą už savo gyvenimą.
Kiek vėliau jiedu grįžo ištroškę, todėl vienas pasilenkė po kriauklės čiaupu ir maukė vandenį iki negalėjimo, o kitam, Linkantantui, pripyliau į dubenį. Tomis keturiomis letenomis jis netryps mano kilimo. Antras pratimas priklausė šuoliams. Marianai buvo uždrausta ilsėtis ir kojomis liesti žemę. Ji privalėjo atsispirti nuo medžio prie medžio, panaudoti stipresnę, nei žmogaus ir silpnesnę nei vampyro fizinę jėgą kūno balansui. Todėl turėjo dirbti ne tik jos raumenys, bet ir mintys, protas, kurie sujungti į vieną bendrą veiklą.
Tėvas taip pat pažymėjęs, kad vampyras veiklos metu turi būti alkanas, taip jis kovos su silpnumu, bandys išlaikyti stiprybę. Mariana kankinosi visą dieną. Regėjau kaip dreba jos rankos nuo alkio, žinojau, kas tai yra, bet nieko nesakiau. Džeko Bekojo garažą pavertėme šiokia tokia aikštele, kurioje Rafaelis, būdamas žmogaus kūne, kovojo prieš vampyrę. Tuo tarpu pats sėdėjau atsilošęs į sieną, šiek tiek užvertęs galvą ir stebėjau juos, vis nuklysdamas į savo mintis. Jaučiausi mieguistas. Naktį prastai miegojau, sapnavau košmarus. Be to, nuolat kosėjau ir springau, tad gulėti lovoje ant šiltos, minkštos pagalvės buvo beviltiška. Rafaelis matydavo koks aš silpnas, nes kartais net neturėdavau jėgų kovoti su savimi, nurodinėti, ką daryti toliau.
Toks siaubingas krūvis Marianą lydėjo ir antrą dieną. Ji nesiskundė, o tik liejo devintą prakaitą, kankinosi su beribiu alkiu. Ji nevalgė ir mažai gėrė. Neveltui tėvo užrašuose eksperimentas pavadintas „Vampyriškas išlikimas“. Jis buvo protingas vyras. Man gaila, kad nei aš, nei Rafaelis nesugebėjome jo pažinti artimiau. Taip praėjo ir trečia diena, ir ketvirta. Vakare plaudamas indus suklupau ant žemės, apsivėmiau ir likau gulėti ant medinių lentelių. Rafaelis su vampyre užuodė mano savijautą, todėl visu greičiu atsidūrė virtuvėje, padėjo atsikelti, pasodino ant sofos, davė vandens. Niekas manęs negelbėjo. Priešnuodžio iš tikrųjų nebuvo. Jis neegzistavo. Dienomis ir naktimis brolis dvynys sėdėjo šalia manęs, stengėsi neišleisti iš akių nei sekundės.
- Aš pakviesiu Igorį, - penktadienio vidurnaktį tarstelėjo jis. Papurčiau galvą.
- Ne, - paprieštaravau. - Nemirsiu jo akivaizdoje. Man viskas bus gerai, - žinoma, kad nebus. Melavau sau ir Rafaeliui. Visi žinojome, kad artėja neišvengiama pabaiga.
Šeštadienio rytą Mariana nesiliovė kankintis. Aš stengiausi stebėti kaip ji juda, kaip atlieka vieną ar kitą judesį. Rafaelis vadovavo už mane. Jiedu vaikščiojo ratais, lipo sienomis, trankėsi, mušėsi, spardėsi ir gulėjo ant žemės mažiausiai dešimt kartų. Mane traukė miegas į košmarų pasaulį, jaučiausi bejėgis. Ant kojų buvo užmestas adialas, nes visada kenčiau beprotišką šaltį. Po Aklųjų invazijos peršalau, todėl liga paūmėjo. Juk neveltui ant kūno išsitatuiravęs frazę: „Miegas - mirties tarnas“. Galų gale Rafaelis atsisėdo šalia manęs, rankšluosčiu nusivalydamas prakaitą, galvą atremdamas į sieną. Mariana klestelėjo ant žemės, atsilošė į spintą. Jos akys susidūrė su manosiomis.
- Ką mes galime padaryti? - kreipėsi į Rafaelį, nors žiūrėjo į mane.
- Mažai ką, - sužiurdamas į mane gūžtelėjo pečiais. Nekaltinau jo. Aš ir pats pasimetęs. Po penkiolikos minučių vampyrė atsikėlė. Ji nutraukė adialą nuo mano kojų, griebė už šaltos rankos, stipriai suspausdama pirštus.
- Ką tu darai? - sumurmėjau užmerktomis akimis.
- Mėginu neleisti tau numirti. O dabar kelkis, - ji timptelėjo į save.
- Aš labai pavargęs, Mari, kitą kartą, - suraukiau kaktą, bet neatsimerkiau.
- To kito karto gali ir nebūti, Našlaiti, - užprotestavo. Rafaelis žiūrėjo, ką ji čia išdarinėja su manimi. Galiausiai vos ne vos pastatė mane ant kojų, svirduliavau kaip visiškas alkoholikas. Atsimerkęs mačiau merginos užraudusį, susirūpinusį veidą. Ji persimetė mano ranką per savo kaklą ir privertė judėti į garažo vidurį.
- Angelas. Mano vardas Angelas, - sunkiai išlemenau žodžius.
- Gerai, Angele, jeigu lauki savo mirties, tai lauk ne kaip ligonis, ne kaip žmogus, o kaip vampyras. Žinau, kad nekenti savo prigimties, bet būtent toks ir esi, - ji laikė mane už pečių. Klausiausi jos, nors neturėjau jokio noro tai daryti. - Negaliu patikėti, kad taip pasakysiu, bet esi nuostabus vampyras, galintis padaryti labai daug. Tau tereikia norėti, gerai? Padaryk tai dėl savęs, - reikalavo ji. Rafaelis susikėlė kojas ant suolo ir stebėjo mudu abu. Mariana atsitraukė, laukė, kol pasikliausiu savimi.
- Dar vieną kartą. Dar vieną vienintelį kartą, - sušnabždėjau giliai kvėpuodamas. Sukandęs dantis ėmiau per prievarta virsti į antgamtinę legendą. Blėstančios pilkos akys virto į ryškų granitą, pirštai įgavo ilgus nagus, burnoje išryškėjo iltiniai dantys, juodos venos it kokie upeliukai slankiojo po mano veido oda, visos tatuiruotės nyko su manimi, bet ir šį kartą joms pavyko įgauti ryškią juodą spalvą. Plaukai šiek tiek ataugo, nors jų jau buvo perpus mažiau nei įprastai. Vos pakėlęs rankas užsitraukiau kapišoną ant galvos. - Tai ką veikiam, Vampyre? - pusę lūpų šyptelėjau. Mergina puikiai matė kaip man neapsakomai skauda visą kūną, kaip dega organai ir pūva visas vidus. Mariana atvirto greitai ir lengvai. Jos šviesūs plaukai įgavo kiek kitokią spalvą. Kai kurios sruogos nusidažė pilkšva spalva. Nebuvau to matęs. Turėjo tokius pat ilgus nagus, tik jos veido oda buvo lygesnė nei žmogiška, o po ja nesimatė venų. Mergina tiesiog išblyško dar labiau.
- Pajaučiam laisvę, - nusišypsojo ji. Net nespėjęs sumirksėti pajutau jos ranką. Vampyrė pažvelgė į Rafaelį. Jis smarkiai palinkčiojo. Mariana timptelėjo su savimi ir privertė nešti kailį į lauką. Skriete praskriejome pro garažo duris. Per kelias sekundes atsidūrėme miške. Šioje pusėje visiškas medžių išretėjimas. Iš pradžių stebėjau kaip ji šokinėja tarp medžio šakų, kaip kopia kamienais, laksto žaibo greičiu. Pats bijojau mėginti, bet kai ji nutūpė šalia, griebė už mano pirštų ir padėjo įsitraukti į veiklą. Kojomis liečiau žieves, medžius, purvą, molį, plonas ir storas šakas, sėdėjau ant išsikišusių šaknų. Mariana bandė mane pralinksminti, sukelti norą stengtis, nepasiduoti. Nebuvo jau kur pasitraukti. Tai paskutinės mano dienos, gal net valandos. Vieną akimirką liepė atsistoti ant pelenų paklotės, gynybinėje pozicijoje. Jos veidą ir plaukus slėpė kapišonas, rankos pakištos po mano duotomis bepirštėmis pirštinėmis. Mudu stojome į draugišką kovą. Buvau siaubingas priešininkas, bet visa esmė judėjime. Mergina neleido ramiai ilsėtis.
- Parodyk, ką moki geriausiai, Angelai Brajanai, - erzino ji. Pasukiojau kaklą, nurijau šlykščias seiles, pamankštinau kumščius ir tiesiog sudaviau kiek leido jėgos. Vampyrė buvo greitesnė. Ji griebė mane už gerklės ir paguldė ant žemės, pati atsisėsdama ant manęs. Išsitiesęs gulėjau ant pelenų krūvos. Atsidusau nejudėdamas.
- Neblogai, - išsišiepė ji.
- Tu siaubinga melagė, - išleisdamas šaltą garą subambėjau. Pirmą kartą pajutau save besišypsantį.
- Tu šypsaisi. Tu moki šypsotis per skausmą. Esi tyrumo įsikūnyjimas, - ji kiek nusiminė, nulipo nuo manęs ir atsistojo, padėjo ir man.
- Tai ne tai, ką norėčiau daryti geriausiai, - nusivalęs kelnes patikinau.
- O aš norėčiau. Bet kas yra geriau už tarnystę, - atšovė ji pasitaisydama kapišoną. Supratingai palinkčiojau.
- Rytoj pabandysime paskutinį etapą. Ir jeigu suveiks, galėsime pamėginti ir su kitais, - skatinau nenuleisti rankų. Ji nusisuko. Griebiau už alkūnės ir atsukau. - Nenusisuk, - griežtai šoviau. - Nenumirsiu, kol tau skolos neatiduosiu. Girdi? Aš tau padėsiu, - užtikrinau. Ji linktelėjo. Pajutau kaip man bloga, todėl paleidau ją ir paskubomis pasirėmęs į medį, apsivėmiau. Nusivaliau atbula ranka ir kurį laiką tiesiog rymojau. Mariana laukė.
- Reikia pagalbos? - paklausė skėstelėdama rankomis. Papurčiau galvą.
- Ne, jau geriau, - patikinau. - Grįžkime atgal, nes kitaip turėsi mane nešti, - pajuokavau.
Abu patraukėme link sodybos. Kalbėdamiesi išgirdome policijos signalą. Suklusę suvokėme, kad jis artėja link mūsų. Miške jokia mašina nepravažiuotų, todėl... - Sodyba, - dingtelėjo. Mariana tuoj pat griebė mane ir vampyro greičiu pristatė netoli paradinio įėjimo. Prisiplojome prie medžių ir stebėjome. Taip, prie sodybos vartų stovėjo teisėsaugos automobilis. Įsiklausęs girdėjau kaip kažkas priešinasi. Kai išvedė surakintą brolį suvokiau, kas vyksta. Paskui jį laimingas laiptais nusileido Malis. Antrankiai juosė Rafaelio rankas. Jis bandė trenkti Malio kolegai, bet neišdegė.
- Kaip visa tai suprasti, Angele? - sutriko mergina. Žiūrėjau į Rafaelį, į brolį, kurį įkišo ant galinės mašinos sėdynės. Malis kažkam skambino. Girdėjau jo žodžius, kad reikia pastiprinimo surinkti visus šio namo daiktus. Suspaudžiau pirštus į kumščius taip, kad pradėjo tekėti kraujas ant batų. Konoras Malis sėdo už vairo ir išvairavo mašiną. - Kodėl jį išsiveža? - raukėsi vampyrė. Sužiurau į ją, liūdnai suvokdamas visą realybę. Blogis iš tiesų nesiilsi. Blogis iš tiesų visada laimi ir laimės. - Angele? - pakartojo mano vardą ji.
- Jis kaltinamas Našlaičio tapatybe...