Našlaitis (BAIGTA)

XX DALIS (IIs) "MELO PRIVILEGIJA"

XX DALIS

MELO PRIVILEGIJA

„Ir Dievo pamažu mano akyse nebelieka"

IGORIS

Išbėgau laukan ieškoti merginos. Kruvinas ir pasimetęs nežinojau į kurią pusę eiti. Nesuvokiau ar kas nors ją pasiėmė ar ji pabėgo pamačiusi, koks siaubingas esu. Susiėmęs už galvos laikiau prie ausies užtaisytą ginklą, akyse jaučiau ašaras. Kumštis atsidūrė prie burnos.

- Ne, - sušnabždėjau žagtelėjęs. - Ne, - hipnozės pagautas kartojau. - Neee! - sukaukiau lyg šuo vidury miškų. Atsivilko ir Banditas. Jis atšlepsėjo iki manęs, tiesė letenėlę. - Nešdinkis! - suklykiau ir spyriau iš kojos jam į pilvą. Beždžioniukas lyg kamuolys nusirito tolyn suinkšdamas. Pritūpiau numesdamas ginklą, ragaudamas savo sūrių ašarų.

- Bandite, nenorėjau to padaryti, - sutrikau. Banditas atsisėdo ant savo storo užpakalio ir letenėlėmis glostė pilvelį. Jo akelės buvo liūdnos, net šnervės susitraukusios.

Grįžęs į barą griebiau striukę ir sukrapščiau telefoną. Surinkau numerį ir meldžiau Dievo, kad ji atsilieptų. Pypsėjo sulig mano riedančiomis ašaromis. Ji atmetė. Eva tiesiog pabėgo nuo manęs. Apsirengiau, užsitraukiau pirštines ir sėdau ant motociklo. Važiuodamas pakeliui dairiausi į visas puses, ieškojau jos, bet kelias tuščias. Danguje nyko mėnulis, švito, kilo apsiblaususi saulė. Laikrodis mušė šešias valandas ryto. Lėkiau artimiausiomis gatvelėmis. Sustojęs atsikvėpiau, nusitraukiau antveidį, sužiurau į Banditą, kuris neleido net prisiliesti. Jis vis laikė plaukuotą leteną prie storo pilvelio. Užgavau jį ne juokais. Neišsipirksiu atleidimo net su tona sveriančiu bananų maišu. Nuspaudžiau gazą ir dairiausi toliau. Privažiavau autobusų stotį. Ir tada pamačiau ją įlipančią, bilietą rodančią vairuotojui. Staigiai pasileidau link jos.

- Eva! - surikau iš visos širdies. - Eva! - ji manęs nesiklausė, o gal negirdėjo. Vos nervai laikė. Ji sveika ir niekas nepagrobė. Labiausiai bijojau, kad mano oligarchas tėvas bus prikišęs nagus prie jos trumpalaikio dingimo, bet ne. Ji išsigando manęs, mano elgesio.

Autobusas išvažiavo. Stumtelėjau koja ir ėmiau vytis. Kelias tuščias, todėl išlėkiau į priešingą eismo juostą. Atsistojęs dairiausi po autobuso langus, ieškojau merginos. Nustūmiau antveidį vos tik ją pamačiau.

- Eva! - ji atrėmusi galvą į stiklą sėdėjo užmerkusi akis. - Eva!!! - surikau. Iš priekio lėkė mašina. Atsitraukiau ir persimečiau į reikiamą juostą paskui autobusą. Vos tik prasilenkiau su "BMW", vėl atsidūriau priešingoje. - Eva, po galais! - kartojau, bet ji nei girdėjo, nei matė. O gal matė? Gal apsimetė, nes nenori manęs daugiau matyti? Supratau, kad nieko nebus, kad teks ją pagauti kitu būdu, todėl pralenkiau kelioninį autobusą ir nuspaudęs visą greitį nulėkiau tuščiu keliu atgal link Salemo.

ANGELAS

Prieš dvi valandas

Nesiorentavau laike visiškai. Dirbau iš peties. Kad ten nusileisčiau, privalėjau išgriauti nemažai. Išlupti betoną su laužtuvu reikėjo visos mano jėgos ir energijos, o aš jos tiek nei neturėjau. Trankiausi, pirštais gremžiau, kol po dviejų valandų jau galėjau matyti tunelio sienas. Užsikosėjęs nuleidau kojas žemyn, paėmiau telefoną, prigriebiau laužtuvą ir atsargiai nušokau žemyn. Laiptai seni, nutrupėję ir pilni voratinklių, vorų kiaušinėlių, žiurkių išmatų. Nekenčiu žiurkių. Nusileidau pasišviesdamas telefone esančiu žibintuvėliu. Durys įprasto dydžio. Sienos ištrupėjusios, jautėsi drėgmė. Po rankena kabėjo spyna, skylutė raktui įkišti užlieta, todėl ir radęs raktą galėčiau nesivarginti. Jas teks išlaužti. Negyvensiu čia, jeigu po grindimis bus spintos dydžio žiurkės ir pelės. Atrėmiau telefoną palei sieną ir užkišęs rankas pabandžiau nulupti užkaltas lentas. Nepavyko. Be to, čia buvo ir grandinių. Kilstelėjęs antakius sugrįžau atgal į viršų. Teko šiek tiek pailsėti, įkvėpti gryno oro, suvalgyti ką nors, kas atlaikytų mano kūną dar vienai dienai. Išgėriau kelis puodelius vandens, o paskutiniai gurkšniai privertė springti, todėl viską paleidau į kriauklę. Po pusvalandžio susirinkau įrankius ir grįžau atgal. Iš pradžių man pravertė milžiniškos replės. Visa laimė, kad pavogiau jas iš Zifo garažo. Vienas kitas traškesys ir surūdyjusios grandinės sukrito ant žemės it kokia gyvatės išnara. Paėmiau dar vieną įrankį. Šį kartą plaktuką. Atskyriau spyną nuo užrakto. Krito palei kojas. Pasitarnavo ir vinių išėmėjęs. Aišku, jį reikėjo įkrauti, bet tikėjausi, kad prasisuksiu dar vieną kartą. Vinių nemažai. Kol juos išėmiau, kol atplėšiau lentas prireikė nemažai laiko. Šios sukaltos betkuria kryptimi, tvirtai. Ir kai viską nuėmiau, griebiau už rankenos, stūmiau, tikėjausi, kad atsidarys.