Našlaitis (BAIGTA)

VII (IVs) DALIS "JOKIOS LOGIKOS"

VII DALIS

JOKIOS LOGIKOS

„Primink man, kad nelaikyčiau jokių šunų"

ANGELAS

Kol tupėjome prie Kemo minėtos uolos, visą laiką praspoksojau į Kairos kaklą. Ten vis dar likęs tas nežinomas ženklas, kurį pats išraižiau tiek jai, tiek Igoriui. Ar ji vis dar pyksta dėl to? Aš pykčiau. Igoris pripratęs, tačiau ji niekada nenusipelnė tokios kančios, kaip kad nesutvertas siaubams Rafaelis. Čia visko įvyko tiek daug. Čia grasinau Nolanui Janui, čia gelbėjau pagrobtą Igorį, čia nužudžiau antrąją savo auką - Trojų Landaną. Čia pirmą kartą susipažinau su Rafu, savo broliu dvyniu. Viskas įvyko šiame miške ar netoli jo. Keistas sutapimas, kurio negalėjau paaiškinti. Amitas, padarai taip vadino apleistą psichiatrinę, stovėjo visai netoli mūsų. Ji nepriklausė miškui. Kartu su savo pelke tūnojo po sniego, ledo ir pelenų sluoksniu. Nekenčiau šios miško dalies. Čia tik raudonis primenantis kraują, norą jo gauti, primenantis kerštą. Koks nepaprastas kontrastas.

Igoris sušvilpė mudviem iš viršaus. Mįskė, kokiu būdu jis užlipo tuo kamienu, bet mums liepė nestebėti šio proceso. Be to, buvo gera jį matyti be visos tos pragariškos veido mimikos. Jo marmūzės net veidu nepavadinčiau. Jis sėdėjo mažiausiai septynių metrų aukštyje. Apsiaustas karojo tarp šakų, tačiau juoda spalva jį gana gerai paslėpė tarp raudonų lapų. Kol keliavome iki šios olos, supratome vieną dalyką apie šį keistą mišką: mes vis dar turime savo gebėjimus, vis dar esame vampyras, pragaro šoklys ir ilgaamžė, tačiau kažkodėl miškas nepriėmė mūsų tikrųjų atvaizdų, tarytum norėdamas apsisaugoti nuo papildomų blogybių. Mes silpnesni nei buvome, tačiau pakankamai stiprūs, kad išgyventume.

- Pasiruošusi? - atsisukau į merginą. - Esi tikra, kad gali?

- Arba dabar, arba niekada, - užtikrintai atšovė ji ir pati pirma nudūmė arčiau olos. O iš jos sklido tik aklina, tiršta tamsa. Iškramtyti kraštai, gerokai aptrupėjusios sienos ir dar švieži keturkojo pėdsakai. Mažesni nei linkantanto, todėl Rafas laikomas jau čia ilgai. Vyliausi, kad jis stiprus, kad vis dar gyvas, nes be jo nelaimėsiu prieš Vampyriadą.

Nusekdamas Kairą, paskutinį sykį dirstelėjau į medžių viršūnes. Igoris rankos mostu patikino, kad viskas bus gerai, įsispyrė koja į šaką, atsirėmė į kamieną ir ėmė laukti tolimesnio žingsnio.

Nėriau tamson. Po kojomis, panašu, traškėjo akmenukai. Vos kelioms sekundėms pašviečiau žibintuvėliu. Abu išpūtėme akis. Sekėme išmėtytus, apčiulptus, apgraužtus kaulus. Ir jie vieni už kitus darėsi kraupesni. Biologiškai mes visi esame skirtingos kaulų sandaros. Čia netrūko vampyrų žymių, vilkolakių ir kitokių nevisai atpažįstamų pėdsakų.

Klausydamiesi jautėme, kad reikia leistis žemyn, kad žemiau paviršiaus yra bunkeris. Visai kaip Pas Druido Seserį. Keletą paspyriau žemyn. Tamsoje nulėkė į tolį. Vos girdimai įkvėpiau. Užuodžiau tą smarvę. Čia vyravo labai daug skirtingo kraujo kvapų. Su kiekvienu judesiu stiprėjo Rafaelio kvapas. Iškvėpiamas oras privertė mane šiek tiek sudrebėti. Čia viskas kitaip. Čia nei Antgamtika, nei Juodamtinai. Čia laukiniai, o tokiems niekas neegzistuoja, tik jie patys.

Kai pasiekėme tvirtą paviršių, atsirėmėme į sieną. Keliais metrais atokiau liejosi nedidelis dirbtinis krioklys. Pasimečiau. Nemaniau, kad Šunys veikia visiškoje tamsoje. Tai apribojo mano galimybes.

- Na? Kur toliau? - sušnabždėjo Kaira, nenuleisdama ginklo.

- Leisk priminti, kad aš ne iš tų vampyrų, kurie naktimis taikliai nusimyža, - atšoviau nei kiek nenuramindamas. Kaira jau žiojosi sakyti, bet tada išgirdau triukšmą laiptų viršuje. Staigiai griebiau merginą, užčiaupiau jos burną ir stūmiau po vandeniu, plojausi prie pat jos ir įkvėpęs nėriau paskui. Mergina nespėjo įkvėpti, todėl priglaudęs kaktą pabučiavau ją ir atidaviau dalį savo deguonies.