Našlaitis (BAIGTA)

V DALIS (IIs) "VAMPYRO ALCHEMIJA"

V DALIS

VAMPYRO ALCHEMIJA

"Mylėjau, bet niekada nepasimokiau"

KAIRA

Užsigalvojusi stebėjau Nolaną. Rudaplaukį, žavų vaikiną, vampyrą, kuriuo pasitikiu labiau nei savo šeima. Kodėl? Nuolatos nuolatos savęs to klausiu. Jis išgelbėjo mane nuo mirties, jis ištraukė mane iš gėdos, iš pažeminimo Zifirino dvare, jis nuolat šalia ir nežinau, kas yra blogiau: tai, kad šis vaikinas yra vampyras ar tai, kad negaliu niekuom jam atsidėkoti. Mudviejų draugystė išsivystė nuo tariamo pasipiktinimo ir puikybės iki šypsenos ir pagalbos. Nolanas vairavo mašiną. Jau kelias valandas nieko aplink nemačiau tik už langų pralekiančias egles ir apsnigtus beržus, sniego kupstus, o mašinoje susikaupusį, čia į žemėlapį, čia į kelią žvilgčiojantį Nolaną. Pasukome kairėn - akyse atsivėrė neaukštų kalvų vaizdas, plikas dangus susilyginęs su įkalne. Ar Nolanas yra jauniklis vampyras? Kokių gebėjimų jis turi? Ką jis gali? Dirstelėjau į veidrodį. Už vairo sėdėjo baisus apsivilusiu veidu, apdrąskytas vampyras, raudonų it serbentai akių, juodų it anglis venų, antgamtiškai išblyškusio veido. Žvilgsnis nukrypo į jį. Tamsiai rudi, ryškūs antakiai, toks pat išblyškęs veidas, nedidelė nosis ir ryškiai žalios labai gilios akys. Ant rankos visada nešiojo juodą apyrankę su baltu užrašu "I'm scare to live, but I'm scare to die".

- Jau visą valandą į mane žiūri. Toks vaizdas, kad taip baisiai atrodau, - pasisukęs į mane sukikeno jis. Taip ir buvo. Tikrasis Nolanas ne holivudinės išvaizdos vyras. Supratęs, kad pokštas nevykęs tuoj pat nusuko veidrodėlį. Nolanas nebuvo vienas iš tų, kurie bijotų imtis iniciatyvos ar žengti pirmą žingsnį. Nepažinojau jo tiek, kad parašyčiau romaną, tik pastraipą, kuri liktų neužbaigta. Nolano be proto šilta ranka susirado manąją. Suėmęs stipriai spustelėjo, lyg drąsindamas mane prie savęs. Tiesa, jaučiausi kaip šunelis iš prieglaudos niekaip nepriprantantis prie naujo šeimininko.

- Tau nereikia manęs bijoti. Sakiau tai milijoną kartų, Mauzeri, - surimtėjęs stebėjo čia kelią, čia tuoj atsisuko į mane. Iki šiol jis nesako, ką reiškia ši pravardė. Jo pirštai švelniai glostė mano krumplius.

- Kiek tau metų? - paklausiau.

- Aštuoniolika, - patikino jis. - Aš jauniklis, - nutaisė kreivą šypseną jis. - Kaira, kas neduoda tau ramybės? Matau iš akių, - sunerimo jis.

- Koks tu būni, kai esi alkanas? - paklausiau tiesiai šviesiai. Jis kilstelėjo antakį, lyg negalėdamas patikėti, kad to klausiu.

- Aš visada alkanas, Mauzeri. Vampyrai niekada nepasisotina. Mes ištisai jaučiame alkį. Nesijaudink, tai kontroliuojama, - mirktelėjo jis. Iš tikrųjų, kad ir kaip nenoriai sau pripažinau, bet rūpinausi visai ne savo gyvybe ar Nolano mityba, o Angelu. Jis minėjo, kad nesimaitina krauju, kad nevalgo ir nemiega. - Ar vampyrai gali sirgti? - paklausiau jo. Turėjau visa tai pažinti, to išmokti. Jis vėl atsisuko. Žalios akys sublizgėjo. - Ligomis, kuriomis serga žmonės ar kaip ten juos vadinate, - mostelėjau laisva ranka. Pajutau kaip Nolano ranka stipriai spusteli manąją, lyg susiruošdamas meluoti. Pasukome dešinėn. Atsivėrė platumos, ištisos, užsnigtos laukų plantacijos, o Nolano pusėje stūgsojo Praido ežeras.

- Vampyrai neserga kaip Nekaltieji. Tiesą sakant mes turime kiek kitokią medicininę biologiją. Mūsų organizmas yra hibridas, sudėtingas ir išsigimęs, todėl turime savo bakterijas, parazitus ir ligas. Man neteko sirgti, bet kiek girdėjau, tai gana šlykštus reikalas, - kiek susiraukė jis. - Iš pirmo įspūdžio daug kas gali atrodyti pažįstama, tačiau tai seniau už viską, ką žmonija yra sukūrusi. Vampyrų protėviai buvo pirmieji įkvėpę žemės oro, o tik vėliau atsirado žmogus dėl labai neaiškių ir mistinių procesų. Iš tiesų, tai jūs, Nekaltieji esate, mums Antgamtiškiesiems, nesuvokiamas, paslaptingas dalykas, - sukikeno jis. Nekaltųjų sąvoką jau esu girdėjusi.