Našlaitis (BAIGTA)

V (IIIs) DALIS "PRIEŠAS BE TAPATYBĖS"

V DALIS

PRIEŠAS BE TAPATYBĖS

„Po manęs nors ir trečias pasaulinis"

ANGELAS

Įsijungiau televizorių ir sukritau ant sofos. Galvoje tebeskambėjo prašymas padėti. Nei neketinau to daryti. Smilkiniuose ūžė skausmas, dirgino visas ląsteles. Per televizorių kalbėjo reporterė apie masines skerdynes Raudonojo miško pakrašty visai netoli sodybos. Ką dabar jis pridarė? Pervertęs akis atlošiau galvą ir spoksojau į lubas. Ėmiau kosėti ir springti vienu metu, todėl staigiai nuleidau galvą tarp kojų ir išspjoviau kraują su tirštomis seilėmis. Tik tada galėjau padoriai įkvėpti. Trinktelėjo namo durys. Sugrįžo brolis, numetė mašinos raktelius, nusiavė batus ir nusivilko striukę.

- Tu svetainėje. Tai jau pradžia, - pakreipęs galvą nuspręndė jis.

- Būvau lauke, - prisipažinau. - Baigėsi ne kaip, - papurčiau galvą. Brolis tuo tarpu godžiai gėrė vandenį. Sustojo ir sužiuro į mane suprasdamas, kad man jau ne pyragai. - Man bloga, - išstenėjau. Jis tuoj pat iš spintelės ištraukė kibirą ir pakišo palei mano kojas. Taip ir nutiko. Apsivėmiau be jokių didelių pastangų. Kosėdamas kankinausi, negalėjau to sustabdyti ar bent jau sulaikyti.

- Maniau susitvarkysiu pats, bet ta mergiotė laikosi savo ir vadina mane Našlaičiu, - patikino.

- Kokia dar mergiotė? - susiraukęs atsilošiau, pasiekęs rankšluostį nusivaliau lūpas.

- Būčiau nudėjęs už slampinėjimą, bet reikalauja, kad pakalbėčiau su ja. Tokia šviesiaplaukė. Mane sumaišė su tavimi, - dvynys gūžtelėjo pečiais. Supykau ne juokais. Tuoj pat atsikėliau nuo sofos, nuskuodžiau į rūsį ir atsinešiau medžioklinį šautuvą, užtaisytą medinėmis kulkomis. - Angele, leisk jai eiti savais keliais. Juk nebūtina...

- Neaiškink man, kas būtina, o kas ne, - sudraudžiau jį. - Jos čia neliks, - pasiutęs rėžiau. Išėjau laukan. Į mane plūstelėjo pelenai, pakilęs šaltas vėjas. Atsistojęs palei laiptelius nusitaikiau vamzdžiu į jos nugarą, užtaisiau ir padėjau pirštus ant gaiduko. - Ar kalbėjau taip neaiškiai? Ar smegenys išvirusios?! - užrikau. Ji atsisuko į mane. - Nešk savo kaulėtą subinę iš mano teritorijos! Aš nekantrus ir perpykęs! Trys, - nusileidau dar vienu laipteliu.

- Juk sakiau, kad man reikia tavo pagalbos.

- Bet man nereikia tavosios, - atšoviau. - Du! - užriaumojau žiauriu balsu.

- Angele, leisk jai pasisakyti, - prietemoje stovėdamas taip, kad niekas nematytų liepė brolis dvynys.

- Po mano mirties nors ir trečias pasaulinis. Šita maža žiurkė nenuodys oro! Vienas, - šoviau. Ji staigiai pasitraukė. Nusitaikiau ir vėl iššoviau, tada dar ir dar kartą. Vampyrė išsisukdavo.

- Ar tiek daug prašau? - atsidususi skėstelėjo rankomis. - Juk tavęs nenudūriau, - priminė.

- O reikėjo. Aš iki šiol gailiuosi, kad nenudūriau tavęs su tuo rondeliu, - vėl šoviau ir vėl. Arba aš nebesugebu valdyti ginklo, arba ta pasipūtusi žebenkštis kieta kaip akmuo. Dingo. Ji dingo. Klaidžioja Raudonajame miške, bet ne prie mano namų. Ji nepasiduos. Na, o aš nenusileisiu.

Grįžęs vidun trinktelėjau ginklą ant virtuvinio stalo ir patraukiau link laiptinės.

- Mums praverstų pagalba, Angele, - sustabdė brolis. - Jeigu Aklieji sugrįš, jeigu ši mergina buvo pasamdyta tave nužudyti, tai kaip manai, kas laukia toliau? Mes nežinome kodėl iš dangaus lyja pelenais, mes nežinome kaip tave išgydyti, - pratrūko. - Aš nesusitvarkysiu vienas! - trenkė kumščiu per stalo kampą. Nurijau seiles, akimis apklaidžiojau visą laiptinę.