Našlaitis (BAIGTA)

VIII DALIS "Gink save nuo kitų"

VIII DALIS

„Gink save nuo kitų"

Angelas

Antra pamoka priklausė dvyliktokams. Sėdėjau lyg akmenų priėdęs, o po to pasigailėjęs. Mokiniai skrebeno rašikliais, atlikinėjo užduotis, ruošėsi kontroliniui. Buvau per daug pavargęs ir išsekęs protiškai, kad dirbčiau su jais ir apsimetinėčiau puikiu mokytoju. Prisipažinsiu, kas dešimt minučių žvilgčiojau į Kairą. Jaučiau ir jos žvilgsnį, kai pats susikaupęs nagrinėdavau savo užrašus. Visas keturiasdešimt penkias minutes troškau kraujo ir miego. Suskambo mano telefonas, mokiniai sujudėjo, atkreipė į mane dėmesį.

Atsiliepiau tik išėjęs iš kabineto.

- Ką?! - suriaumojau garsiau. Igoris pranešė apie dar vieną nelaimingą atsitikimą. Šalia gėlių parduotuvės rasta negyva ponia Flora, Džanetos motina. Nusikeikęs ilgai tylėjau. - Igori, paskubink savo draugą. Noriu, kad rezultatus pateiktų kaip įmanoma greičiau, - užbaigęs pokalbį pasirėmiau į palangę. Kraujo poreikis vis kilo mano skrandžiu, todėl nesusilaikęs kumščiu trenkiau į tinkuotą sieną. Suirzęs suvokiau, kad koridoriuje stoviu ne vienas. Pasisukęs išvydau Kairą.

- Galėjau prisiekti, kad girdėjau kaulų trakštelėjimą, - suabejojo ji. Nusukau akis į langą.

- Na, tau pasigirdo, - šaltai atrėžiau. - Eik į pamoką. Tuoj ateisiu, - bandžiau nustumti ją nuo savęs.

- Žinau, kad kažkas vyksta, - nenusileido ji. Klausiausi jos, bet nežiūrėjau į akis. - Žinau ir tu nepaneigsi, nes buvai to kriminalisto nusikaltimo vietoje. Esi skolingas man atsakymą, - reikalavo ji. Piktai nusijuokiau.

- Nereikėjo manęs gelbėti. Aš niekam neskolingas, - ir pats pirmas nuėjau į kabinetą.

Kaira

Angelas buvo susirūpinęs. Žinojau, kad jis kažką slepia, kad kažko nesako. Nieko keisto, nes vietoj jo, aš irgi nieko nesakyčiau. Kelias minutes rymojau tuščiame antro aukšto koridoriuje, žiūrėjau į mirkčiojančią lempą gale. Sukausi eiti, bet tuomet ant sienos išvydau kraują ir keturis nedidelius brūkšnius. Palietusi pirštu įsitikinau, kad kraujas šviežias. Angelas iš tiesų susižeidė. Jo ranka iš tiesų trakštelėjo.

Stovėjau prie kapo. Prižiūrėto, sutvarkyto, tačiau šiek tiek mirties dulkių pridengto paminklo. Sukryžiavusi kojas prisėdau ant žolės kaip tai darau kiekvieną ketvirtadienį. Kapinių tyla ir vėjo ošimas man leido pasijausti visiškai vienai. Birus smėlis voliojosi pakampiuose, centre ir po gėlėmis. Ko gero stipresnis vėjas sunešė į krūvas lyg dykumos žvyrą.

- Susipažinau su vaikinu, - tyliai pratariau. - Jo vardas Angelas, - liūdnai nusišypsojau. - Jis toks šaltas, bet tame suragėjusiame lede slypi šiluma. Jis uždaras, lyg kambarys be durų, - padėjau smakrą ant suglaustų kelių. - Žinai, žiūrėjau jam į akis tik kelis kartus. Ir jose mačiau tik skausmą. Turėtum žinoti kaip atrodo žmogaus akys, kurios vietoj vyzdžių turi išsirangiusį, lyg medžio šaknys skausmą. Jos pilkos. Jos griežtos. Jos turtingos gyvenimo pasekmių. Jis gyvena konkretumu, detalumu ir smulkmeniškumu. Ir jis žino ko nori, - vis nesilioviau kalbėjusi. Angelą apibūdinau kaip angelą, kaip būtybę, kuri yra dangaus sargybinis. Angelai tyri, bet jų širdys tamsios. Dabar tai atrodo prasminga. Tai panašu į šį vaikiną. - Ir jis mano mokytojas, - nusivylusi savimi nusukau akis nuo kapo. - Ką atsakytum? Neguostum, bet ir nerėktum. Jeigu nori, verk. Jeigu nori, mylėk. Jeigu nori, svajok. Jeigu reikia, kovok. Jeigu trūksta laiko, tu jį švaistai. Jei pasaulyje dedasi keisti dalykai, tai dar ne apokalipsė. Nusišypsojusi pažvelgiau į nuotrauką, dailiai įstatytą į stiklinius rėmelius paminkle. - Man trūksta tavęs, Tėti...