Našlaitis (BAIGTA)

XVI DALIS "NAIKINIMAS"

XVI DALIS

NAIKINIMAS

„Kartais būk melo meistru, kuriuo visi patikėtų"

 KAIRA

Prabudusi suvokiau, kad užmigau ant sofos. Akimis susiradau Angelą. Jis jau buvo nusimaudęs ir miegojo Emeto lovoje. Jo draugo vis dar nebuvo. Angelas išvargęs. Jis negrįžo naktį ir nesakė kur buvo. Šiek tiek pykau ant jo, nes nerimavau, kad jam kažkas nutiko. Užlipau kelis laiptelius ant pakylos. Prisėdau šalia miegančio vaikino. Jo petis paraudęs ir žaizdotas. Kas jam nutiko? Kas jį sumušė? Tiek daug užrašų ant jo kūno. Aš žiaurus kaip gyvenimas - skelbė vienas. Kai kam meilė yra geriausią draugė, kaip kam juodos laidotuvės. Aš didžiausias bjaurybė žemėje. Dar viena išraižyta dešiniame šone, bet sakinį beveik slėpė kelnės.

Angelas giliai miegojo. Švelniai suėmiau už krašto ir ketinau vos vos nusmukdyti žemyn, kad perskaityčiau, bet jo ranka sugriebė manąją, staigiai patraukė į save ir parvertė ant pagalvės, tuoj pat ant manęs atsisėsdamas, rankas iškeldamas virš mano galvos. Garsiai kvėpuodama dėl sukelto išgąsčio, žiūrėjau jam į akis. Šypsojosi.

- Ką čia darai? - paklausė jis. Pabandžiau ištrūkti, bet nepavyko. Jo svoris mane prislėgė. Be to, regis jis mėgavosi mudviejų artumu. Aš mėgavausi visu tuo vaizdu virš manęs. Ne kasdieną ant tavęs sėdi gražuolis pusnuogis, kuris neaišku, kas iš tikrųjų yra. Tas sumuštas veidas atrodė toks pat mielas, tos stiprios rankos, ta jėga, tas gundantis, užrašų tatuiruotas kūnas buvo lyg haliucinacija, kuri tuoj išnyks.

- Tikrinau ar gyvas, - sumojau. - Tu gyva problema, - pridūriau.

- Tu per daug manimi rūpiniesi, - pastebėjo jis.

- Negaliu sau padėti, - atšoviau taip pat greitai kaip ir jis. - Paprastai problemų aš nemėgstu, bet ši... - nužvelgiau jį. - Žudanti, - drėbiau pakeldama galvą. Jis atsiduso. Šypsena nebežaidė lūpų kampučiuose.

- Žinai, kas blogiau už šitą pozą? - paklausė jis. Suklusau. - Jausti, kad tau gera su žmogumi, - žvilgsnis degino. Atrodo, kad Angelas turėjo ką pasakyti, bet bijojo jog tai nuskambės ne kaip. Jo veidas buvo vos už centimetro nuo manojo. Lūpos dar arčiau mano kaklo. Ilgai laukta įtampa ir Angelo švelnus, be galo daug žadantis alsavimas į odą. Akys troško užsimerkti, o kūnas sužinoti tą nepakartojamą drebėjimą. Ėmė skambėti vaikino telefonas. Nepatenkintas atodūsis ir vėsa, kai Angelas nulipo nuo manęs. Vėl pasijaučiau lyg plunksna. Nušokęs nuo pakylos tuoj pat atsiliepė.

- Kur? - susirūpinęs jau vilkosi pirmus rastus Emeto marškinius. - Tuoj būsiu, - patikino jis.

- Kas nutiko? - užkišdama plaukus už ausies paklausiau jo.

- Nužudyta dar viena našlaitė. Jos vardas buvo Laila, - rišdamasis batus atsakė jis. Tuoj pat ėmiau rengtis, vilktis striukę, rinktis daiktus.

Jau po dešimties minučių atsidūrėme nusikaltimo vietoje. Čia buvo pilna policijos pareigūnų. Mudu sėdėjome mašinoje.

- Tu negali ten eiti, - priminiau jam, žiūrėdama į laiptais lipantį kriminalistą Malį. Galėjau prisiekti, kad Angelas griežė dantimis sėdėdamas už vairo. - Per daug policijos. Eisiu aš, - atsisukau į jį.

- Nenoriu tavęs ten leisti, - nepatikliai prabilo jis. Susidūriau su jo žvilgsniu. - Per daug pavojinga. Policininkai vis judėjo pirmyn ir atgal. Veiksmas vyko nuolatos.

- Aš ne mažas vaikas, Angele, galiu savimi pasirūpinti, - paprieštaravau. Angelas linktelėjo nenoromis pritardamas man. Jau ketinau išlipti, bet jo šilta ranka mane sugavo.