Našlaitis (BAIGTA)

XXII DALIS (IIs) "IR ČIA PADEDAMAS TAŠKAS"

XXII DALIS

IR ČIA PADEDAMAS TAŠKAS

"Dieve, palik mane ramybėje. Aš paskambinsiu, kai man tavęs reikės"

IGORIS

Pravėriau duris. Ranka liko prilipusi prie metalo, kol šlubščiojanti koja žengė į priekį. Ant mano peties staigiai užrėpliojo Banditas, todėl aš krūptelėjau. Mano veide nebuvo pagiežos, neapykantos, neliko ir sarkazmo. Angelas praėjo pro mane smarkiai susiraukdamas. Vieną akimirką maniau, kad žinau į ką tryse konkrečiai žiūrime, bet galiausiai pasimečiau.

Patalpa neturėjo aiškios formos. Tai įvairių, nereikalingų kampų visuma, kambarys padengtas ryškiai žaliomis plytomis, kurias išryškino stori, juodi tarpai, juodomis plytelėmis išklotos grindys. Milžiniški voratinkliai nepriminė tų menkučių, susuktų laiptinės kampuose. Vorai kaip ir lakstančios žiurkės čia gerokai mutavę. Nei langų, nei natūralios šviesos, tik neužgęstantys deglai. Praminėme juos patys, nes kai pirmą kartą radome Oktagono kambarį, jame švietė deglai ant kiekvieno kampo. Galybės stalų išrikiuotų nesibaigiančiomis eilutėmis, sienose dar kelios eilės tuščių nišų. Ir ant jų visų gulėjo juodų, rudų ir baltų atspalvių karstai. Priminė laidojimo namus, kriptas, kapavietes, požemių pasaulį, kankinimų kambarį, įkalinimo patalpą, viską, išskyrus šventyklą. Ši dalis nepriklausė Oktagonui. Nepanašu, kad Džonas apie tai žinojo. Jis atliko pareigą per prievartą ir nešdinosi nuo mūsų kuo toliau.

Angelas ėmė vaikščioti pirmas, atidžiai žvalgėsi net jeigu vaizdas visiškai vienodas. Man kažkas strigo gerklėje. Dėl tos pačios priežasties stovėjau it prikaltas.

- Ateini? - paklausė draugas. Linktelėjau nurydamas, nors išgirdau Bandito gurgiantį pilvą. Dar prieš kelias minutes troškau įlįsti čia, o dabar kojos su nuojauta susitarė nešti muilą atgal. Galų gale tiesiog prisiverčiau save įtikinėdamas: nieko nėra baisiau už mano tėvą. Niekas man nekelia tiek baimės, kiek tas oligarchas monstras.

- Karstai, - atsikrenkštęs prabilau vos tik priėjau prie balto, išpuošto sidabriniais taškeliais, lyg jis būtų kokia vestuvinė dekoracija. - Kažin juose kas nors yra? - primerkęs akį atidariau ir žagtelėjęs trenkiau dangtį atgal, atsitraukdamas pajudinau kitą už savęs stovintį, tik juodą it anglis. Angelas iš karto atsisuko. - Taip, - išgąsčio paimtas sunkiai iškvėpiau ir atmerkiau akis. Angelas nuspėjamai atsiduso. - Ten tikrai kažkas yra, - spaudžiau dulkėtą stalo paviršių. Gerklė perdžiūvusi nuo ankštos vietos. Jaučiau kaip didėja mano baimė. - Angele, man atrodo man panika, - sunkiai sekėsi atsipalaiduoti. Dėl prakeikto klaustrofobijos priepolio, aš nuolatos pradėdavau sunkiai gaudytis aplinkoje.

- Ei, gal eik atgal į viršų. Aš ateisiu po kelių minučių, - lėtai mostelėjo ranka. Aš nesiginčyjau dėl to ir apsidairęs pašaukiau Banditą. Jis greitai stryktelėjo man ant kojos ir atsidūrė ant peties. Iš lėto nušlubavęs pasiekiau laiptus ir nuėjau atgal į viršų.

ANGELAS

Gulėjo mažiausiai du šimtai karstų, o ant dangčių pentagramos. Likęs vienas galėjau atsipalaiduoti ir leisti sau pailsėti nuo per didelio susikaupimo. Liga užėmė mano kvėpavimo takus, todėl netrukus ėmiau kosėti. Vaikščiojau per eiles, praėjau pro visas nišas. Ant plytų nupiešti piešinėliai įvardino tą pačią frazę kaip ir ant grindų prie paradinių durų. Kai kuriuos atvėręs išvydau pilnus skeletus, be jokios odos ar kitų žmogui priklausančių detalių. Rankas susidėję ant kiauro pilvo tarsi miegojo. Kai kur atrodė, kad tuščios akiduobės bet kada atsimerks, bet papurtęs galvą suvokiau, kad tai tik mano haliucinacijos. Ėmiau giliai kosėti. Susiėmiau už stalo ir pasilenkęs laikiausi, kad nieko neišspjaučiau ant grindų. Vieta švari ir tikrai ne be priežasties. Springau ir tai aidėjo. Ranka stuktelėjau karstą ir iš šono kažkas atsidarė. Pritūpęs įkišau ranką ir radau egiptietišką kanopą, papuoštą anubio galva. Primerkęs akį, kelias ištraukiau. Pasirodo, kad po karsto dugnu yra slapta vieta, kurioje sudėta krūvos tokių kaip pirmi du. Įkišau atgal, o vieną pasiėmiau su savimi. Viršuje leisiu Igoriui pasimėgauti šia nesąmone. Uždariau ir patraukiau prie išėjimo, kai kažkas pabeldė tuk tuk. Atsisukau, bet nieko nepastebėjau. Tuk tuk. Man jau sukosi galva. Griebiausi už durų rankenos, pastebėjau nagais subraižytas duris, įvairius ženklus. Daugelis jų priminė apsaugą nuo blogio. Trenkiau durimis ir išėjau iš visų tų dulkių ir mirties dvoko.