Našlaitis (BAIGTA)

XXI DALIS (IIs) "DRĄSUS ŽINGSNIS"

XXI DALIS

DRĄSUS ŽINGSNIS

"Žiūrėkim, tik nepridėkim į kelnes"

ANGELAS

Taip, Igoris nejautė nei skausmo kojoje, nei šonkauliuose kaip skundėsi vos prieš valandą. Paslaptingos durys priešinosi Igorio keiksmams, iš nežinia kur atsiradusiai jėgai. Jis daužėsi, spardėsi, trankėsi, bet jos lyg siena. Tuo tarpu kartu su Banditu sėdėjome ant dulkėtų laiptų ir vertėme nufotografuotą frazę, kurią dabar kaip tik mindė pasiutęs Igis. Interneto vertėjas net nevertė šito grabo, todėl teko pasitelkti tėvo sukauptą žodynų informaciją. Eilučių nedaug, vos dvi, tačiau jos įsimintinos. Tas, kas jas čia išraižė turėjo keistą, nerangią ranką. Igoris vienu tarpu užsikosėjo nuo sukilusių dulkių, atsigėrė vandens ir tęsė nei nesiilsėdamas. Kaip atrodė frazė? Paveikslėliai priminė egiptiečių hieroglifus.

- Nemanai, kad mums praverstų Džono nuomonė. Jis juk Anubis ar kas ten toks, - nusibraukęs prakaitą nuo kakto pasirėmė į laužtuvą.

- Nemanau, kad verta jam skambinti, kol neturime, ką parodyti. Oktagono kambarys, tai dar ne viskas, Igi, - ramiai atsakiau nepakeldamas akių nuo žodyno. Prie kiekvieno paveiksliuko užrašydavau žodį arba reikšmę. Galų gale išsiaiškinau visą vertimą. Igoris vėl lupo iš kumščio į duris. Iš tiesų tai manęs neramino, todėl griebiau reples ir nuėjau padėti Igoriui.

- Kas išaiškėjo? - užkišęs laužtuvą tarp staktos ir durų išstenėjo jis, užsiremdamas visa jėga. Surūdyjusias, sustingusias grandines sutalpinau į replių tarpelį ir stipriai suspaudžiau, kietai sučiaupdamas lūpas, susiraukdamas. Igoris laukė mano atsakymo, tačiau ir pats vietoje nestovėjo. Kai grandinės trūko ir nukrito ant laiptų palei mudviejų kojas, atsakiau.

- Kas negyvas niekada nemirs, - tyliai sušnabždėjau. Igoris sustojęs pažvelgė į mane.

- Negražiai skamba, - pasyviai atsakė jis.

- Negražiai, - pritariau jam. Paruošęs vinių ištraukytoją, Igoris liepė man ilsėtis, nors pačiam poilsis praverstų labiau. Jis mirtinai ten norėjo patekti. Kai paskutiniai vinys išbyrėjo, nulupome lentas ir sumetėme į krūvą šalia laiptų. Jos nesukėlė jokio garso, nes paniro į smėlio krūvą.

- Kalbėjai su Kaira? - paklausė Igis vėl užkišdamas laužtuvą.

- Neturiu su ja apie ką kalbėti. Panašu, kad Nolanas jai patinka labiau, - pavydžiai atsakiau. Igoris daugiau neklausinėjo. Nusivilko paskutinius marškinius. Mane vis dar žlugdė tas vaizdas, kurį mačiau. Igoris niekam nesirodo pusnuogis. Jam baisu, kad jį kas nors pamatys. Kartą pasirodęs buvo ringe. Kalbos sklido daugiau apie jo išvaizdą nei apie tai kaip gerai jis lupa savo priešininkus. Antras kartas, kai jį pagrobė ir išrengė vidury žiemos, o trečias - dabar besiknaisiojant prie šių sumautų durų. - Kodėl Banditas toks ramus? - pasiteiravau padėdamas jam laužti tas prakeiktas užvirintas duris. Igis raukėsi iš visos sukauptos jėgos.

- Buitinis konfliktas, - patikino mane. Uždusę atsitraukėme. - Niekaip. Angele, čia reikalingas dinamitas.

- Tu nori sugriauti mano naujus namus? - kilstelėjau antakį.

- Aš be namų. Nėra jau taip blogai, - gūžtelėjo pečiais užsimiršęs. Susiraukęs kilstelėjau antakį. Igoris trenkė galvą į duris.

- Ką reiškia: Aš be namų? - pakartojau jo žodžius.

- Nieko. Pokštas, - nusiminęs atsakė jis. Aiškiai man melavo.

- Igori, - bandžiau, bet jis papurtė galvą.