Našlaitis (BAIGTA)

XIII (IVs) DALIS "EMPATIJA"

XIII DALIS

EMPATIJA

"Tavo širdis per daug tamsi, kad rūpėtų"

ANGELAS

Prireikė šiek tiek laiko, kol žaizda visiškai užsitraukė. Lazda pervėrė kiaurai, todėl neteko skaičiuoti valandų, kada skausmas liausis. Šioje skylėje galėčiau čia ir supūti, mane čia užmirštų net patys priešai, mano egzistencija būtų ištrinta. Ilgą laiką ramsčiau sienas, skaičiuodamas ant pirštų. Penkiasdešimt - tas ištartas skaičius mintyse, kuris privertė nuraminti savo širdį. Atlošęs galvą ištisai svarsčiau, kodėl nesu apsėstas ir kodėl besikaupiantis pyktis tiek verčia mane pratrūkti? Vieną akimirką atrodė, kad esu pakankamai stiprus nudėti Elajų, tačiau kitą jo bendrininkai suvaro lazdą į kūną. Nesuvokiau šios vyraujančios nei traukiančios, nei gramzdinančios jėgos. Galiausiai likau sau svetima būtybė, kuri viskas, ką nori padaryti, tai nurėžti Karaliui galvą. Niekada taip optimistiškai negalvojau, bet kas, jeigu jį nužudyčiau? Kas tada manęs laukia? Kovoju tik todėl, kad taip užprogramavau save mąstyti. Virtau paranojiku, kuris betkokia kaina pasieks tikslą. Užmerkiau akis ir trumpam pabandžiau įsivaizduoti, ką reiškia turėti normalų darbą, merginą ir net žmoną, laukiančią namuose su vakariene. Apie tai, kad neauginsiu dukros ar sūnaus. Negalėjau to net įsivaizduoti. Pabaisa nesugebėtų to padaryti. Vargiai sugebu pats savimi pasirūpinti.

Atsimerkęs žiūrėjau į ilgus, tamsius vampyro nagus. Tie pirštai pradėjo drebėti, rankos nevalingai krutėti. Akyse vyko nepaaiškinamas procesas. Ir kartais atrodė, kad pyktis mane sunaikins, atrodė, kad įpyksiu tiek jog sutrupinsiu savo žandikaulį, jog sulaužysiu šios kameros grotas. Padariau klaidą, kurią ištaisys tik Igoris. Jis žino, kur Mariana. Jis supras, kad išėjau jos ieškoti. Jis keiksis ir plūsis, bet ateis. Tik nežinia kada.

- Gailiuosi, - prabilo kitoje kameroje sėdinti Ani. Vampyriška klausa leido puikiai girdėti jos žodžius. Moters balsas vis dar toks pat užkimęs. Taip dažnai nutinka, kai sergi, kai rėki, kai ilgai nekalbi. - Gailiuosi, kad tą dieną nepasiėmiau Igorio su savimi, - visi turėjome dėl ko gailėtis. Vieni dėl to, ką sutiko savo kelyje, kiti, ko neteko.

- Esu tikras, kad didžioji neapykanta tėra aktorinis talentas, - iš tiesų taip maniau, bet Ani su manimi nesutiko.

- Ne, tai nesuvaidintas pyktis. Nuo pat gimimo, dar laikant vystykluose, jis jau spardėsi iš visos energijos, mosikavosi rankomis ir garsiai verkė. Jis norėjo dėmesio, troško būti išgirstas. Nesugebėjau jo užauginti, bijojau Maksimo labiau nei palikti savo pačios sūnų. Ligi šiol nesuvokiu kaip galėjau įsimylėti tą žvėrį, tą tironą, - apgailestavimas balse skambėjo nejaukiai. Jaučiausi kaip koks kito nuodėmių besiklausantis kunigas.

- Jeigu nebūtumėte jo įsimylėjusi, tai niekada nebūčiau tapęs su Igoriu broliais, - bandžiau ją paguosti.

- Broliais... Taip, - keistai numykė ji.

- Turėtumėte tai žinoti. Jis nebe toks kaip anksčiau.

- Jis niekada neleido jo pažinti. Pats Igoris buvo išmokytas nuslėpti savo tikrąjį Aš ir paverstas vaiku su šimtu kaukių. Taigi kažin ar jis pats žino, koks yra iš tikrųjų.

Žino... Benkartas. Pragaro pasididžiavimas.

Kurį laiką tylėjome. Pasakojo savo išgyvenimus taip, lyg nustotų viltis iš čia išsikapstyti. Nors aš čia jau kelias valandas, gal ilgiau, o ji jau kelis mėnesius. Viltis šių sienų nei nepasiektų iš išorės. Todėl nuspręndžiau netylėti.