Našlaitis (BAIGTA)

X DALIS (IIs) "JIE MOKA MELU NE PINIGAIS"

X DALIS

JIE MOKA MELU NE PINIGAIS

"Aš pats kaip infekcija. Gyvenimo infekcija.

Kas prisiliečia, tas numiršta"

IGORIS

Maniau, kad mane ištiks širdies smūgis. Pamatęs savo kraują galiu ir numirti. Nekenčiau ligoninių, savo paties kraujo, ankštų vietų, skausmo ir malonių žmonių. Kodėl? Pats nemokėjau elgtis gražiai. Su liguistas priešais kultūros nereikia, o ką daryti su tais besišypsančiais? Man tai tik kilpa užsinerti.

Priešais sėdėjo ir vairavo mergina, internė iš ligoninės. Nei nepažinojau ją, nei vardą žinojau. Tiesą sakant nespėjau net įsižiūrėti kaip ji atrodo. Nusitraukusi antveidį liepė man laikytis. Už kurio galo? Žinot tą šūdiną jausmą, kai vairuojant mašiną iš jos bėga bendzinas? Čias tas pats, tik tiek, kad kanistras esu aš, o taip vadinamas bendzinas, nieko ypatingo, mano kraujas. Susipjausčiau rankas, greičiausiai pažeidžiau dar kokį velnią. Skausmas siaubingas. Rankų negalėjau nei ištiesti, nei sulenkti, o juo labiau ką nors paliesti, tad, kad nenusiversčiau nuo motociklo atrėmiau galvą į merginos petį, prisislinkau arčiau jos, alkūnėmis liesdamas šonus, o pirštus ir delnus laikiau ore. Kraujas tekėte tekėjo it būčiau pašautas. Svirduliavau, o virš galvos sukiojosi visi ereliai ir vanagai, ir tikrai ne tie paukščiukai iš animacinių filmukų. Vaikystėje tai buvo visiškas akių dūmimas. Ji vis ragino mane laikytis, kad nenukrisčiau ir nepaklysčiau į sapnus primenantį pasaulį. Gėlė tik rankas, bet degiau iš vidaus visame kūne. Norėjau nusiversti ir nebeatsikelti. Mergina užsuko į kažkokį kiemą. Išjungusi variklį, paėmė raktelius ir greitai nusitraukė šalmą. Persimetė rankinę ir padėjo man nulipti. Žingsniavome asfaltuotu, nelygiu keliu. Greičiausiai jis lygus, bet ne man. Žiemos šaltis kėlė dar didesnį skausmą, kraujas ir žaizdos šalo, ledėjo, trūkinėjo dar labiau. Prie paradinių durų ji nuspaudė kelis mygtukus. Įėjome vidun, o kai pasiekėme liftą net atsirėmiau į sieną. Šviesa blanko akyse. Giliai įkvėpiau. Ši vieta per ankšta. Negaliu čia būti.

- Ei! Laikykis, - spragtelėjo pirštais palei nosį, kad pabusčiau. - Dar pakentėk kelias minutes. Mes beveik atėjome, - išsinešdinome iš lifto. Ji laikė mano rankas už riešų, prievarta tempė link kažkur. Svetimas koridorius su daugybę durų. Prietema. Vienintelės lempos degančios lauke šiek tiek apšvietė pro langą visas sienas. Internė atrakino duris ir ragindama nutempė mane paskui save. Tuoj pat pasodino ant kėdės. Pagaliau padėjau subinę ant kėdės. Ji akimirksniu nusivilko striukę, susirišo plaukus, numetė raktus ant stalo ir nulėkė į vonios kambarį. Jaučiau šleikštulį burnoje. Tiek daug savo kraujo dar neteko matyti. Internė sugrįžo su medicininiu dėklu. Padėjusi ant stalo, vėl privertė atsistoti. Privedė prie kriauklės, atsuko čiaupą ir nutaikė tinkamą vandens temperatūrą. Atraitojo striukės rankoves. Sunkiai reagavau. Svaigo galva, akyse temo. Ji staigiai suėmė už mano smakro ir atsuko prieš save. - Nemiegok, - pareikalavo griežtai. - Turime nuplauti kraują, girdi? Šiek tiek perštės, - ir kai rankas pakišau, žodžiai "šiek tiek" virto į tiek rusiškų keiksmažodžių, kiek jų buvo. Ko gero tiek neturėjau net savo žodyne. Vandens srovė šniokštė, plovė visą ryškų, skystą kraują. Iš pradžių klaikiai degino it žarijos, it įkaitęs žarsteklis, o paskui darėsi vis vėsiau. Kai vanduo nustojo mane skaudinti, mergina apvyniojo rankas rankšluosčiu. Vėl pasodino ant kėdės.

- Karšta, - suveblenau. Mergina tuoj pat atsegė striukę, o tuomet ėmėsi medicininio dėklo. Atvyniojusi išsitraukė vatos, buteliuką dezinfekuoti žaizdas, kad neįsimestų kokia infekcija. Aš pats kaip infekcija. Gyvenimo infekcija. Kas prisiliečia, tas numiršta. Parsiduočiau nemokamai, bet net ir tada manęs niekas neimtų. Merginos rankos švelniai darbavosi. Nuėmė rankšluostį nuo vienos ir apvalė žaizdas, apvyniojo bintu ir tvarkingai užrišo. Tą patį padarė ir su kita ranka. Atrėmęs galvą į baro turėklą stebėjau jos darbą. Jaučiausi mieguistas, bet laikiausi.