Našlaitis (BAIGTA)

VII DALIS "Klastok klastotę, kol gali"

VII DALIS

„Klastok klastotę, kol gali"

Angelas

Po valandos į drakulos namus sugrįžo Igoris, palei nosį numesdamas popierėlį su užrašu.

- Išsiaiškinau, kur gyvena to Lynarto šeima.

Dirstelėjau į informaciją. Įsiminiau visus užrašus. Prieš išeidamas įmečiau į degantį židinį.

O Lynartai gyveno gan neblogai. Dviaukštis, šviesiai mėlynas namas prieš akis, prižiūrėti gėlynai, akmeninis takelis. Vienu žingsniu perlipome laiptus, pabeldžiau į duris.

- Beveik pasakų namelis, - suabejojau. Duris atidarė jauna moteris. Į akis krito jos išvaizda. Lynartai planavo dar vieną vaiką. Na, Kariotas jau prisiplanavo. - Sveiki. FTB. Aš Aleksas Brodsas, o čia mano kolega Rikardas Reičtagas, - atkišęs ženklelius ir tapatybės korteles prisistatėme namo šeimininkei. - Mus domina jūsų vyro mirtis. Gili užuojauta dėl netekties. Žinome kaip sunku jums dabar, bet norime išsiaiškinti, kas nutiko. Ar turite minutėlę? - lyg susirūpinęs pilietis paklausiau jos. Ji leido praeiti. Igoris prasmuko vidun, bet man iškilo keblumai. Ponia Lynart jau valėsi ašaras. Ji žvilgtelėjo į mane.

- Prašau užeikite. Pasakysiu viską, ką žinau, - patikino ji. Mano kojos peržengė nelemtą medinį slenkstį. Vidus atrodė kuklus ir tvarkingas. Sienos nukrautos įvairiomis nuotraukomis su šeimos ir giminių bei draugų atvaizdais. Igoris prisėdo ant krėslo krašto. Aš nei nepadėjau užpakalio, klaidžiojau po daiktus, domėjausi kiekvienu veidu įrėmintu rėmeliuose.

- Kol kas žinome labai ne daug, - rusišku akcentu prabilo Igoris.

- Gal norėsite kavos ar arbatos? - pasiteiravo moteris. Igoris linktelėjo. Po kelių minučių sugrįžus iš lėto prisėdo ant patogios sofos, įteikė Igoriui puodelį arbatos. Į rankas paėmiau šeimos nuotrauką.

- Turite tris vaikus, - pastebėjau.

- Keturis, - paglosčiusi pilvą atsakė ji. Liūdnai nusišypsojau. Mudu klausėmės. - Heilė ir Tera vyriausios, o Ričiui aštuoneri.

- Ar šeimoje buvo problemų? Ar judu dažnai pykotės? Gal pastebėjote ką nors keisto pono Karioto elgesyje? Gal jis sirgo depresija? - ėmiau vardinti.

- Ne. Mes visada puikiai sutardavome. Jokių pykčių, kurie sukeltų tokį siaubą, - jos balse skambėjo nusivylimas, susigraudinimas ir noras šaukti. - Mano vyras nesirgo jokia liga. Jis dirbo savo svajonių darbą.

- Kriminalistas, taip? - pasitikslino Igoris. Džaneta, toks buvo moters vardas, linktelėjo. - O kuo užsiimate jūs?

- Esu seselė vietinėje Salemo ligoninėje.

Padėjau šeimos nuotrauką į vietą ir pasiekiau nuo lentynos kitą, kiek didesnę.

- Kas čia? - atsisukęs paklausiau Džanetos.

- Tai mano tėvai, - šniurkščiodama atsakė ji. - Flora ir Adelvinas.

- Ar su jais gerai sutariate? Palaikote kokius nors ryšius? - klausimas po klausimo.

- Mano mama floristė. Dažnai važiuoju ją aplankyti ar užsakyti gėlių, o su tėčiu bendrauju šiek tiek rečiau. Jis profesorius universitete.

- Kodėl?

- Tėtis niekada nepritarė mano ir Karioto vedyboms.

Po ilgo tardymo pagaliau išėjome laukan. Man iš karto palengvėjo, nes būti viename kambaryje su nėščia moterimi mane veikė labiau nei bet kas kitas. Vampyrus traukia besimezgančios gyvybės. Tampame labai smulkmeniški ir smalsūs, taip užtikrindami sau naują maisto šaltinį, nors ir nedidelį. Bet tarp viso to, aš turėjau ir asmeninių problemų. Jos iki šiol dar neišpręstos. Jos negali būti išspręstos. Draugų žvilgsnių į vienas kitą pakako labiau nei žodžių. Atsisėdę ant motociklų ilgai tylėjome.