Našlaitis (BAIGTA)

XXIII DALIS "NUODĖMIŲ LENTELĖ"

XXIII DALIS

NUODĖMIŲ LENTELĖ

"Apkabink mane savo rankomis, kol demonas neapkabino savosiomis"

ANI

Naktinė pamaina man nepriklausė, bet nuo tada, kai Klarkę uždarė nuovadoje, kažkas turėjo prisiimti jos pacientus, atlikti visą sunkų ir varginantį darbą. Todėl sėdėjau registratūroje ir mindžiodama koją pildžiau priešpaskutinę ligos istoriją. Priklijavau kraujo tyrimų lapelį prie ponios Saros duomenų ir užvertus paėmiau paskutinę.

- Man reikia pagalbos! - suriko vyriškas balsas. Į priimamąjį atbėgęs jaunas vaikinas laikė panašaus amžiaus merginą be sąmonės. Veido nemačiau, nes dėvėjo kapišoną. - Dabar pat! - pridūrė jis. Tuoj pat atsikėliau ir nubėgau prie jo. Man reikėjo pagalbos todėl pašaukiau pastiprinimą.

- Kas jai nutiko? - vos tik paguldėme ant vežamos lovos paklausiau vaikio.

- Radau ją ant gatvės netoli Peruno sankryžos, - skubiai atsakė jis. Nutraukusi striukę nuo merginos supratau, kad vaizdas ne koks. - Pasakykit, kad jai padėsit. Kas jai yra? - susinervino jis.

- Mes išsiaiškinsime, - pažadėjau. Nors akys man nemelavo. Visi žinojome kokie variantai sklandė galvoje. - Kas nors suraskite gydytoją Kameroną. Merginai reikalinga skubi pagalba! - surikau. Kitos dvi seselės padėjo nuvežti į apžiūros kabinetą. - Tu, - dūriau pirštu. - Lieki čia. Man reikės tavo duomenų, - tačiau nors jis ir linktelėjo, man nusisukus vaikinas tuoj pat pabėgo. - Jie retai kada paklausys, - pervertusi akis suburbėjau.

Merginą nurengėme. Į kabinetą tuoj pat atlėkė gydytojas Kameronas. Pasitaisęs stetoskopą pridėjo prie jos krūtinės.

- Sulyg trim, Ani, daryk dirbtinį kvėpavimą, - liepė jis. Linktelėjau. Pridėjau rankas prie krūtinės. Jis suskaičiavo. Pradėjau.

- Nagi, - šnabždėjau. Spustelėjau ir pridėjau burną prie burnos. - Nagi, kovok, - vėl spustelėjau stipriau. Užsidegusi visu pajėgumu ketinau išsaugoti ją sveiką ir gyvą. Po šešto spustelėjimo ties širdimi, mergina įkvėpė. Įtampa atlėgo. Ji visa drebėjo, kraipė galvą, o tada pradėjo rėkti. Seselės laikė, o aš patikrinau akis. - Gerai. Į šviesą reaguoja. Pažiūrėkite į jos kojas, - gydytojas matė.

- Suleisk jai raminamųjų. Ji šoke. Tuoj pat atliksime skubius tyrimus, - supratusi linktelėjau ir griebiausi darbų, bet Kameronas mane sustabdė. - Kol kas palik tai Melindai. Yra kitas pacientas, kurį atvežė čia maždaug prieš pusvalandį.

- Ne, pirmiausiai pasirūpinsiu ja, - užprotestavau ir išlėkiau iš patalpos. Kameronas sulaikė mane už rankos. - Aš pažįstu šią merginą. Žinau jos šeimą. Neleisiu kažkam mirti anksčiau negu privalo, - ir nubėgau.

Po dvidešimties minučių pacientę perkėlėme į naują palatą. Prijungėme laidelius, pakabinome pradinę istoriją, apklojome ją storiausiomis anklodėmis. Žinoma, jai skauda, todėl nuskausminamieji šiek tiek palengvins situaciją. Su gailesčiu nužvelgiau šį jauną žmogutį. Nubraukiau jos plaukus nuo veido.

- Kaira, kodėl tu čia? - tyliai sudvejojau. Atsidususi išėjau. Pacientas, kurį paminėjo Kameronas gulėjo 301 palatoje. Užlipusi laiptais į viršų, iš įdėklo prie durų pagriebiau ligos istoriją ir nei nedirstelėjusi įėjau vidun. Uždariusi vos nepuoliau ant žemės. Tuoj pat atsiverčiau istoriją. Susiėmiau už burnos, akyse jaučiau kylančias ašaras. Priėjusi nužvelgiau gyvybę palaikantį aparatą. Padėjusi popierius ant lovos krašto, suėmiau tvarstytą ranką. Aparatai sunkiai užčiuopė gyvybę, veidas baltas kaip popierius. Jis sunkiai kvėpavo. Atrodė nei gyvas, nei miręs. Suėmusi už smakro vos vos pasukau veidą į šoną. Palei ausį turėjo išdegintą žymę. Laikiausi, bet turėjau pažiūrėti. Susiėmusi nutraukiau antklodę ir pajutau kaip dabar norėčiau jog akys mane apgaudinėtų. Vėl užklojau ir išėjau koridorin. Kojos linko, todėl atsirėmiau į duris. Iš kitos pusės atėjo Kameronas. Vyras buvo akivaizdžiai sunerimęs.