Našlaitis (BAIGTA)

XX (IVs) DALIS "ATPILDAS"

XX DALIS

ATPILDAS

"Medžiok, ko nekenti"

ANGELAS

Igoriui pranykus akyse jaučiau, kad kažko trūksta, kad viskas baigta. Karas nutrauktas, priešai nužudyti arba įkalinti. Prireiks laiko, kad salemiečiai atstatytų savo miestą, nes ši teritorija, priešingai nei Judžinas, patyrė galingą suniokojimą.
Pelenai liovėsi kritę, o ir lietus palaistęs žemę, apsiramino. Tebestovėjau šlapias ir pervargęs, bet laimingas. Žinoma, iki galutinio džiaugsmo reikėjo dar nemažai nuveikti.
Todėl grįžau į namelio vidų. Čia lygiai taip pat viskas išdaužyta, aplaužyta ir sugadinta. Matyt, kai išvykome, Mariana su Džonu, Emetu ir Ani gavo dar vieną atsakomąjį smūgį iš vampyrų. Mes ligi šiol nesame tikri ar juos visus išnaikinome.
Raudonasis miškas ir toliau bus ta vieta, kurioje Antgamtika nekels kojos, tačiau sunykus Sekundės įšalui, galėsime naudotis susilpnintais gebėjimais.
Bendrajame kambaryje manęs jau laukė Mariana. Kūnu perbėgo šiurpuliukai matant ją gyvą ir beveik sveiką. Gal ji manęs ir nematė, bet tikrai girdėjo ir užuodė. Elajus pavertė ją akląja, o aš ketinau tai ištaisyti.

Priėjęs prie jos, ranka perbraukiau per šiltą ir apdraskytą skruostą. Priglaudžiau kaktą ir giliai įkvėpiau, pasistengdamas atsipalaiduoti. Suėmiau abejomis rankomis jos veidą, prisitraukiau prie savęs.

– Pasiilgau tavęs, - šitas tarpusavio artumas kėlė jaudulį, kurio aš nemokėjau suvaldyti, greičiausiai net nenorėjau to padaryti.

– Žinojau, kad grįši, - ji priglaudė rankas prie manųjų. – Juk tau taip tinka laisvė, Našlaiti, - nusišypsojau jai net jeigu ji to ir negalėjo pamatyti.

– Aš gyvas, o tu labai greitai būsi laisva. Laisva nuo visko, - vampyrė palinkčiojo, tačiau tai neatrodė labai džiugus gestas. – Ar Kaira jau išėjo? – išgirsdama šį vardą, nuleido rankas ir atsitraukė nuo manęs.

– Ne, ji su Rafaeliu viršuje, - ketinau eiti, bet staigiai sulaikė už riešo. – Ten ir Džonas yra.

Linktelėjau ir ėmiau lipti laiptais. Nenorėjau dabar aiškintis santykių su Mariana, kad tarp manęs ir Kairos nieko nėra, kad simpatizuoju jai, kad galvoje vyksta sumaištis. Netroškau pykčių, nes ir be jų, dar turėjau galybę darbų. Netgi pasistengsiu neužmušti Džono. Man tiesiog reikėjo pamatyti brolį ir Kairą, įsitikinti, kad jiems viskas gerai.

Savo dvynį radau apsivilkusį mano džemperiu, sėdintį ir atsilošusį mano lovoje. Kojos paslėptos po antklode, tačiau nereikėjo matyti, kad žinočiau kaip jam skauda. Dvynio nuojauta ir Rafo mimikos veide. Kaira apsižergus kėdę vidury kambario palaikė vaikinui kompaniją. Džono čia nebuvo, bet kažkur girdėjau jo balsą. Išvydusi mane, Kaira nusišypsojo ir aš jai atsakiau tuo pačiu. Kur kas rimčiau žvelgiau į Rafaelį, kurio hipnozė nutrūko vos tik nugramzdinome Septynetą atgal į Dugną. Jis nedrįso į mane pažvelgti. Jautėsi toks kaltas, kad greičiausiai šio jausmo niekas neatpirktų.

- Rafai, pažiūrėk į mane, - jis nežiūrėjo. Rankas susidėjęs ant krūtinės spoksojo kažkur į lovos kojūgalį.

- Vos tik galėsiu vaikščioti, aš išvyksiu. Tau nebereikės daugiau manęs matyti.

- Sulaužysiu tau ne tik kojas, bet viską, ką prireiks, kad liktum su manimi. Visi pridarėme klaidų gyvenime ir už jas mokame, su jomis taikstomės, gyvename toliau. Tu buvai priverstas, nes turi polinkį į blogį, nes dėl nežinomų priežasčių esi vilkolakis, o pastarieji yra vergai pragare. Tu nenužudei saviškių.

- Bet žudžiau nekaltus civilius, - nutraukė jis mane, pagaliau pakeldamas akis ir sužiurdamas tokiu žvilgsniu, kad kojos gali atsijungti nuo šio pasaulio.