Našlaitis (BAIGTA)

VI (IVs) DALIS "ŠALUTINIS EFEKTAS"

VI DALIS

ŠALUTINIS EFEKTAS

"Kaulai jau pro kaminą išrūko"

ANGELAS

Palaukėme ryto, kad visų žaizdos sugytų, kad sukauptume jėgų sugrįžimui į Salemą. Mudu su Igoriu gyjome trigubai greičiau nei Kaira, todėl teko šiek tiek suplėšyti jos palaidinę ir aprišti, stipriai užspausti. Igoris paslėpė dredus po juodu gobtuvu ir vos tik pradėjome judėti atgal, jis ėmė nuolatos, iš vietos į vietą, šokinėti per smėlio kalvas, į įdubas, vis keliais žingsniais toliau stebėjo kelią, stengėsi surasti nepageidaujamas akis. Juodamtinų sandoris Numirėlio rankos paspaudimas turėjo savo poveikį derybininkui. Jie išsunkė energiją, pažymėjo savyje sąjungininkus, pastatė pamatus, kad mūsų trijų niekada nepulti, ginti ir laikyti neutraliais. Tai nupiešė ribą ir man. Niekada negalėsiu pulti Trejeto, niekada negalėsiu priešintis jų sprendimams. Dabar jie mano revoliucijos dalis.

Kaira kas kartą sustodavo, nes vaikščiojo it girta. Niekas nemanė, kad ji pasižymėjus padarų pasaulyje. Ji to nežinojo. Aš to nežinojau. Pėsčiomis keliavome tol, kol šiek tiek atsigavau. Paliepiau jai užšokti ant nugaros, o tada Igoris perkėlė visus tris atgal į Salemą. Atsidūrėme pagrindiniame Raudonojo miško kelyje netoli įvažiavimo į šalutinį keliuką, tiesiai į sodybą. Čia visų akys išsiplėtė tiek, kad greičiausiai pasiekė kojų pirštus. Miško pavadinimas įgavo savo tikrąją prasmę.

– Jis raudonas, - sukaukšėjo dantimis Igoris. Nurijau jo žodžius. Jis raudonas.

– Kai išvykome jis atrodė ne taip, - paantrino mergina. Kiekvienas medžio lapelis, žolės lopinėlis, samanų kuokštas buvo raudonas it sunokęs pomidoras.

– Sandoris, - numykė Igoris. Jis kalbėjo apie Numirėlio rankos paspaudimą. Igis žengtelėjo per įprastai egzistuojantį griovį ir kirto miško ribas. Pasekiau paskui jį. Kūnu nukeliavo kažkokia neįprasta banga. Mudu virtome į žmones. Igoriui nebeliko dredų, o kaulus užliejo įprasta oda, paslėpdama visas venas, bjauriai atrodantį kraują, nagus ir suteikdama įprastą išvaizdą. Nužengus šalia mūsų, Kaira apako. Jos visa tai neveikė. Banditas pats savęs išsigando. Neliko tos šiurpios pragaro beždžionės, tik visiškas rubuilis.

– Nesuprantu, - sutrikau. Igoris išsitraukė Oktagono žetoną ir išmetė į viršų. Sugavo tuščia puse. Jis laukė Grifo, bet nieko neįvyko.

– Keista. Gal sugedo? – pakratęs rankoje numykė jis. Banditas susikišo pirštą į šnervę.

– Ne, apsuk kita puse, - skubiai paliepiau. Igoris padarė kaip lieptas. Žetonas nebeturėjo piešinio – dviejų žengiančių kojų. Draugas kilstelėjo antakį. Iš monetos jokios naudos.

– Nagi, eime. Grįžkime į sodybą, - paragino mergina ir nuėjo pati pirma.

Pakeliui grožėjomės neįprastu vaizdu. Akis tiesiog rėžte rėžė spalvos ryškumas, fenomenas, kurio realistai negalėtų suprasti. Tai nepriminė rudens, tačiau negalėtum pasakyti, kad priklauso ir kitam metų laikui.

Vienintelė sodyba nepakito. Bent jau iš išorės ji tokia pati, kokią palikau dar prieš keliaujant į Mirties slėnį.

– Sekundės įšalas čia neveikia. Maniau, kad neįmanoma atgauti savo pirminės išvaizdos, kol jis nenutrauktas.

– Panašu, kad visgi įmanoma, - pantrino Igoris ir įėjome vidun.

Čia pat Igis vos negavo iš keptuvės į galvą. Jis spėjo pasilenkti, mat tarpduryje pargriuvo Banditas. Už tai gavau aš. Skaudžiai susiraukęs atsisuko atgal. Kaira net prisimerkė. Riktelėjęs susileidau prie staktos. Banditas užsidengė akeles. Išlindo Kemas, atsargiai nuleisdamas keptuvę, iš karto susigėsdamas.