Našlaitis (BAIGTA)

VIII (IVs) DALIS "IŠLAISVINIMAS"

VIII DALIS

IŠSILAISVINIMAS

„Pabaigą jau kokią pats nupieši"

ANGELAS

Tryse laukėme ilgai ir nuobodžiai, kol Rafaelis sugrįžo į žmogiškąjį pavidalą. Praėjo dvidešimt keturios valandos. Šiek tiek atsigavus, kailis sunyko, nagai sulindo, o snukis įgavo žmogišką veidą. Rafo regeneracija truko ilgiau nei betkurio kito padaro. Ko gero jis žino lėto gyjimo priežastį. Todėl vos tik pramerkė akis, kėlėsi ant kojų. Bandžiau pasodinti, bet tuo piktu vilko žvilgsniu užkirto kelią betkokiems žodžiams. Jis nekalbėjo su nei vienu iš mūsų. Jis nekreipė dėmesio į mane, jis pyko ant Kairos ir Igorio. Praėjo dar viena diena, o jis jau stengėsi palaikyti kūno formą. Su maistu buvo žymiai prasčiau. Raudonajame miške nei vienas neturėjome teisės pasiversti, o už jo ribų, laukė armija vampyrų. Teko taikstytis su tyla ir pykčiu. Trečios dienos vakarą Rafaelis sužinojo, kad rūsyje laikome Kemą, geriausią Nolano draugą. Beginklį sumušė iki sąmonės netekimo. Igoriui pabandžius visa tai sustabdyti, gavo į nosį, sulaužė žandikaulį. Kaira nesiartino prie mano dvynio. Pats laikiausi atokiau, nors jaučiau, kad kažkas su juo ne taip. Kažkas sunyko, kažkas buvo perkonstruota. Jis nepriminė ankstesnio Rafaelio Brajano.

Didžiąją dienos dalį prabūdavo tarp raudonųjų medžių. Stebėdavau iš toli ir girdėdavau nepakantų urzgimą.

- Jam blogėja, - pastebėjau prie manęs prisijungus Kairai. Abu grožėjomės mišku stovėdami ant laiptų ir nekeldami triukšmo. Žinoma, Rafas mudu girdėjo, tačiau nei atsisuko, nei kreipė dėmesį. - Ir aš neišmanau kaip jam padėti, - sunerimęs gūžtelėjau pečiais.

- Vos tik Kemas atsigaus, mes išsiaiškinsime, - ramino ji. Nerimas dalino mano kūną pusiau.

- Igoris kažko nesako. Jis kažką žino, - mergina pritariamai linktelėjo. Apsisukus ketino eiti vidun, bet staigiai suklupo. Spėjau pagauti. Rankomis tvirtai įsikibo į mane, plaukai užkrito ant veido. - Viskas gerai? - perėmiau jos svorį.

- Negaliu stovėti. Nejaučiu jų, - apėmė panika, tačiau stengėsi to neparodyti. Supratau tik iš jos jėgos spaudžiant mano rankas. Pakėlęs nunešiau vidun ir pasodinau ant sofos. Iš rūsio atėjo Igoris, paskui save užtrenkdamas duris.

- Tas šunpalaikis arba gerai vaidina, arba Rafas jį nudėjo. Silpnas kaip pragaras, - nusikeikė jis perversdamas akis. - Vėl? - pamatęs Kairą tikslinosi jis. Abu palinkčiojom. Igis pamojo pirštais, kad sekčiau paskui jį. Abu atsidūrėme mano mašinoje.

- Greitai mus visus palaidos, - pastebėjo draugas uždarydamas vairuotojo dureles. Atsidusau ranka pasiremdamas į savąsias. Igis gramdė ant vairo prilipusias dulkes. Kaira suklumpa kas kartą vis dažniau. - Mes ne auklės, Angele. Tu ir aš - esame kariai mūšio lauke. Esame kulkos broliai. Matau tik psichopatą brolį dvynį, Ilgaamžę, negalinčią pakelti psichologinio skausmo, dingusią vampyrę ir į dausas pabėgusį kunigą, per brūkšnelį, Anubį, - jis trenkė kumščiu į vairą. - Po velniais, turi sandorį su Trejetu. Su gyvuoju ir mirusiu. Jie nepadės, nes mes nieko jiems neturime.

- Pala, pala, - stabdžiau arklius. - Pakartok.

- Greitai mus visus palaidos, - mostelėjo ranka nepatenkintas.

- Ne, ne tai. Tu puikiai žinai apie ką aš, - Igoris tylėjo. - Klausyk, žinau, kad daug kas pasikeitė, bet turi pasipasakoti man, kaip tai darydavai anksčiau.

- Kalbi apie ketvirtadalį gyvenimo, kurį kišau tau į galvą paskutinius du metus. Angele, tai ne tavo akmenys, ne tavo skystas šūdas. Aš pasmerktas, - nunarino galvą jis.