Našlaitis (BAIGTA)

XII (IIIs) DALIS "MĖGSTANTYS PASIVAIKŠČIOTI"

XII DALIS

MĖGSTANTYS PASIVAIKŠČIOTI

„Yra skirtumas tarp maldos ir bažnyčios"

RAFAELIS

Šešėlis buvau. Juo ir ketinu likti. Norėčiau. Neprireiktų pasiteisinimų ar išgalvotų priežasčių. Sėdėti už grotų ir apsimesti kuo nesu, vemt verčia. Areštinėje priešais Konoro Malio akis. Saugok, Dangau, nuo tokių idiotų. Atrėmęs galvą į šaltą sieną, spoksojau į vieną tašką. Kaltininimai dėl Našlaičio judėjimo, kaltinimai dėl veido, kurio nei neturiu. Dvynys esu. Niekas niekada nepagalvoja apie išskirtinius atvejus. Būtų ironiška sėdėti vienoje vietoje ir skųstis blogu gyvenimu. Sėdėsiu čia, jei tai reikš, kad mano brolis liks laisvas, jeigu reikš tolimesnį herojaus judėjimą. Neleisiu tokiems, kaip Malis, užkirsti kelio. Tik ne tada, kol aš gyvas, tik ne tada, kol aš reikalingas.

Trinktelėjo durys, sužvangėjo raktai, anapus grotų pasirodė Konoras. Atrakinęs kameros spyną įėjo vidun, trinktelėjo grotomis paskui save, prisėdo ant gulto, kol mano užpakalis valė grindų dulkes. Su didžiausiu pasitenkinimu spoksojo į mano persikreipusį, neapykantos, agonijos ir apatiškumo persmelktą veidą. Per kelius nunarinęs rankas gniaužiau į kumščius. Kūnu kilo šiltoji srovė, arogancija lipo kaulais į viršų. Policininkas sunėrė rankas, nenuleido akių.

- Bazilikos vidurinės mokyklos istorijos mokytojo postas, įtakingo Zifirino Brajano sūnėnas. Niekas nekibtų prie tokio statuso, - prabilo jis. - Bet žinai, - pridėjo smilių prie lūpų. - Užkliuvai tu man dėl to koks esi. Dvidešimtmetis turėtų vis dar studijuoti, krėsti aibes skersgatviuose ir vairuoti lenktynines mašinas nelegaliose lenktynėse, - jis šyptelėjo. - Ironiška, Brajanai. Bylos, keisti, ne visai normalūs nutikimai, nusikaltėlių mirtys, - Malis jau pakėlė balso toną. - Nusikaltėlių, kurie turėjo sėdėti šioje kameroje! - dūrė pirštu žemyn. - Labai įmantru palikti savo parašą surištą su Dievo tikėjimu, - jis pats nesupranta, ką čia šneka. Aš tylėjau. Neturėjau žodžių savo žodyne, kurie išreikštų šleikštulį šitam parazitui. - Masinės žudynės Raudonajame miške. Krūva dalimis sukapotų lavonų, pirštų anspaudai, Našlaiti. Tai toks tas judėjimas, - palinksėjo jis. - Tu jau sėdėsi iki gyvos galvos, pažadu tau. Bet jeigu pasakysi, kur slapstosi Dešinioji ranka, pasistengsiu kalėjime surasti geresnę kamerą, Angele, - jo marmūzė priminė varlę. Igis man pritartų ir dar pasijuoktų. Klausiausi klausiausi, palinkčiojau erzindamas, tarytum svarsčiau jo pasiūlymą, tarytum klausiau muzikos ir kračiau galvą į taktą. Galų gale staigiai atsisukau ir sarkastiškai nusišypsojau, rankas tarpusavyje smarkiai suspausdamas.

- Kokia ironija, - pakreipiau galvą ir daugiau nieko neatsakiau. Neketinau išsižioti nei daugiau, nei mažiau. Toks tas RAFAELIO dėsnis. Mano vardas juk ne toks, bet vis geriau negu nieko. Malis susiraukė.

- Sėsi, - patikino mane. - Ir saulės nematysi.

- Atsargiai galvok norus tamsoje, pareigūne, - rimtu, lediniu balsu tariau. - Niekada negali žinoti, kurie iš jų išsipildys.

Konoras Malis atsikėlė ir galų gale išėjo. Lengviau atsipūčiau, nors to neparodžiau net ir tada, kai jo kanopų šiame koridoriuje nebeliko. Tiesiog vėl atrėmiau galvą į sieną ir svarsčiau, kas bus toliau. Mano brolis tebeserga, vis dar ant mirties slenksčio. O kas jeigu aš žinau kaip jį išgydyti? Kas jeigu žinau, jog vaistas yra, tik neaišku kur?

Pro grotas, pro langą mačiau lauko tamsą, švytėjo mėnulis. Džiaugiausi, kad ne pilnatis, nes čia visi turėtume pasekmių. Nenutuokiau kiek valandų, tačiau už sienų vis dar bildėjo žingsniai, girdėjosi kalbos. Vakaras, bet visi darbe, todėl ko gero šešios, gal septynios valandos. Pelenai it koks sniegas krito iš dangaus. Toks vaizdas, kad Dievai kažką laidojo, kažko gedėjo. Esu vienas iš tų, kurie neatsisako tikėti. Gaila, kad niekada to nepavyko išmokyti ir Angelo.