Našlaitis (BAIGTA)

III DALIS (IIs) "MAŽESNIS YRA PIKTESNIS"

III DALIS

MAŽESNIS YRA PIKTESNIS

"Galiausiai nusispjoviau ir išėjau atostogų"

ANGELAS

Žemė nuklota baltu, puriu sniegu, todėl dangus nusprendė parodyti savo sugebėjimus. Gamtos jėgos pradėjo siausti tarp Salemo gatvių. Kilo nepalaužiamas vėjas bandantis nuplėšti medžių šakas nuo kamienų, sniegą nešė į visas puses, kėlė pūgą ir mažus sukūrius. Siautėdamas traukiojo laidus ir kėlė elektros žiežerbas nuo stulpų. Negana to, pradėjo lyti ir snigti vienu metu. Negalėjau užmigti. Man trūko jėgų atsigulti į lovą ir užmerkti akis, pamiršti, kad už dvaro sienų vyksta negeri dalykai. Stovėjau palei langą ir stebėjau blogas oras sąlygas, rankas susikišęs į pižamos kišenes. „Pasiilgau jos". Mes kažką turėjome, kažką svarbiau už betkokią meilę, už betkokią aistrą. Mes turėjome kažką, ką dabar vadinu nežinomybe. Žybčiojantys elektros laidai akyse iššaukė ryškiai pilkas vampyro akis, privertė pakeisti išvaizdą.

<....>

Vaikis sunkiai užmigo, vis vartėsi lovoje negalėdamas nurimti. Pašaliniai lauke kylantys garsai trukdė susikaupti poilsiui. Galiausiai prabudęs atsisėdo lovoje. Mirksintys elektros laidai priminė žaibus danguje. Įsispyręs į šlepetes išlipo iš lovos ir tyliai išsliūkino iš savo kambario. Nusileidęs laiptais žemyn į virtuvę, pagriebė tuščią stiklinę ir pakišo po čiaupu. Pripylęs pamažu grįžinėjo atgal. Kiekvienas laiptas vis traškėjo, todėl berniūkštis vis kaltino save, kad kelia garsus, kurie tuoj pabudins miegančius šeimos narius. Suirzęs atsigėrė vandens, uždarė duris ir krito atgal į lovą su pliušiniu zebru pašonėje. Apsisukęs ant dešinio šono užmerkė akis ir ramiai įkvėpęs bandė pratęsti miegą. Kambaryje tiksint laikrodžiui berniuko širdies ritmas ėmė tuksėti kartu su sekundine rodykle. Žybtelėjus paskutinei elektros kibirkščiai palei kambario langą berniukas ėmė muistytis, o išmetęs zebriuką ant žemės sužiuro į tamsoje tiksintį laikrodį. Šis rodė lygiai tris valandas nakties.

<....>

Ryte prie mašinos vairo žiovojau kone kas minutę. Igoris gėrė karštą kavą iš „Starbucks", todėl kai galiausiai užknisau jį savo rytiniais garsais, atkišo puodelį ir liepė gerti be jokių diskusijų. Išsišiepęs paėmiau ir gerdamas apsiraminau.

- Tu nepakenčiamas, - sudejavo Igoris, ranka pasiremdamas į dureles. Nesiginčysiu dėl to. Turėjome sustoti. Priekyje stovyniavo dar kelios mašinos. Ant kelio nuvirtęs medis. Audra išrovė jį su visomis šaknimis. Atsirėmiau ir laukiau.

- Naktį įsilaužiau į nuovados failus ir bylas, - galiausiai prasitarė Igis. - Dvidešimt trijų metų Dvaitas Izeldas kurį laiką gyveno Prancūzijoje, keliavo po kitus regionus. Buvęs Grenoblio universiteto studentas.

- Buvęs? Jam dvidešimt treji... - įsiterpiau, ranką padėdamas ant vairo.

- Dvaitas metė mokslus. Regis niekas nebefinansavo studijų. Keletą kartų gavęs baudų už greičio viršijimą, buvo įsivėlęs ir į muštynes. Kažkada priklausė „Darkness" gaujai.

- Darkness? - vėl paklausiau atsisukęs į jį. Igis išsivėpė kilstelėdamas antakius.

- Nedrįsk sakyti, kad nežinai šios gaujos, - papurtė galvą jis. Žiūrėjau kaip kvailys į jį. - Rimtai?- atsidusęs atrėmė galvą į stiklą. Lauke girdėjau riaumojantį benzopjūklą.

- „Darkness" buvo viena labiausiai žinomų gaujų. Kartais juos minėdavo Vagių maišu. Viskas, kas pakliūdavo jiems į rankas, dingdavo akimirksniu. Jie vieninteliai sugebėjo pavogti brangiausią paveikslą pasaulyje. Piterio Paulio Rubenso drobę „Kūdikių mušimas", kuris kainavo 73,5 milijono eurų. Net mano tėvui nepavyko jo nusipirkti per aukcioną, - sukikeno Igoris. - Sklandė gandai, kad jie išsiskirstė į skirtingas puses dėl nesąžiningo pelno dalijimo. Keista, kad Dvaito iki šiol nerado policija. Na, savo dienas visvien užbaigė po žeme, - pridūrė. - Greičiausiai jo asmenybės niekas neužfiksavo. Miręs sėkmės kūdikis.