Našlaitis (BAIGTA)

XVIII (IVs) "VIENINTELĖ PRIEŽASTIS"

XVIII DALIS

VIENINTELĖ PRIEŽASTIS

"Gamta taip sutverta. Vienų reikia bijoti mažiau, kitų daugiau"

ANGELAS

Elajus tysojo negyvas ant žemės, o štai kitos, dar grėsmingesnės akys bandė nurėžti galvą vien savo žvilgsniu. Traukiausi atgal prie Marianos, iš visų jėgų stengdamasis nusikratyti to prakeikto spygliuoto pagalio. Inkšdamas purčiau tol, kol pagaliau atsiskyrė nuo mano kūno. Delnuose ir pirštuose aiškiai nematyti nei kur prasideda kruvinos žaizdos, nei kur baigiasi. Negalėjau net sugniaužti. Karalius artėjo link manęs.

- Viena problena mažiau, - atsiduso jis. - Negirdėjai, Našlaiti? Negaliu pakęsti išdavikų, - urzgė jis, jau gniauždamas rankas į kumščius. Stūmiau Marianą su savimi atgal.

- Tuomet turėsi ir mane nudėti, nes neketinu prisijungti prie šito išsigimėlių cirko, - šnopavau. Karalius nusišypsojo.

- Ak, sūneli, tu nei neturi pasirinkimo.

Balso tonas buvo toks aiškus, užtikrintas ir griežtas, kad kartais atrodė jog neįmanoma jam atsakyti.

- Nustok mane taip vadinęs, - pasiutau. - Mudu niekada nebūsime toje pačioje pusėje. Niekada nestosiu tau padėti!

- Net jeigu tai būtų tavo tėvas? - iš lėto eidamas perklausė. Išplėčiau akis nesuvokdamas.

- Mano tėvą kaip ir motiną tu papjovei jų pačių namuose! Teliko kapas! Užaugau vienas! Ir kapsčiausi gyvenime vienas!

Jo juoką nustelgė dar kai kas.

- Našlaiti, boom!

Grifas staigiai nutraukė granatų galus ir paleido į mūsų pusę. Čiupau Marianą už rankos ir visu svoriu įvirtome atgal į menę. Pasigirdo siaubingas griausmas, pasklido dūmai, o viskas, kas buvo netoliese susprogo. Juodamtinai laikėsi savo pažado. Jie atėjo nudėti Vampyriados, tuo pačiu išsaugodami ir mūsų su Kaira gyvybių.

Užsikosėję atsikėlėme. Mus pasivijo Igoris. Dar keletas Trejeto narių sugūžėjo už jo nugaros. Pro mane praėjo Grifas. Vis dar nepriprantu, kad jie atsparūs betkokiam sprogimui, bet kokio karščio temperatūrai ar ugnies liepsnai.

Iš čia mačiau vien gulinčius lavonus. Karalius pabėgo neaišku kur, bet nujaučiau, kad jis netoliese. Jaučiau šiokią tokią įtampą, nes Mariana nebuvo įtraukta į Numirėlio rankos paspaudimo sutartį. Todėl glaudžiau ją prie savęs. Nežinojau, kaip ji jaučiasi dėl Elajaus, bet tyla tikrai daug ką reiškė, rankos spaudimas taip pat. Menėje nebeliko gyvų, tik mūsiškiai ir Juodamtinai.

- Kur Banditas? - paklausiau.

- Su Myša. Sau... goja len... telę ir veža iš miesto My... kolą, - kilstelėjau antakį, bet Igorio reakcija reikalavo dabar nieko neklausinėti. Nepaisant to, su draugu buvo kažkas negerai. Akys atrodė pernelyg liūdnos, pilnos sielvarto. Kas darosi su jo kalbėjimu?

- Džiaugiuosi, kad atėjai, - dėkojau jam. Igoris linktelėjo.

- Juk ži... nai, kad visada atei... čiau tavęs, tad nustok čia sei... lėtis, - paplekšnojo per petį, praeidamas.

- Nematau Ilgaamžės, - sudvejojo Grifas. - Igori... - panašu, kad į šią kovą vedė Igis ne Grifas.

- Suraskime ją, o ta... da neš... dinamės. Mums čia ne... bėra, ką veikti, - patikino apsidairydamas. Net Grifas ir tas suraukė kaktą. Kas darosi Igiui?