Našlaitis (BAIGTA)

IV (IIIs) DALIS "ĮTARIAMIEJI"

IV DALIS

ĮTARIAMIEJI

„Ir taip visi lieka akli"

ANGELAS

Žaidžiau su ugnimi. Prisižaidžiau.

- Matau, - pritariau. Tyliai pražiodamas burną ir išleisdamas kruviną seilę ant žemės. Tai net ne seilės, o tirštas, iš giliausių organizmo kampų atkeliavęs kraujas. Granitinėse akyse stebėjau pilkumą, kuri sekundžių tikslumu dengė žemę, slėpė viską, lyg su liniuote sulygino. Ir Igoris viską matė. Visi, kas nemiegojo matė. Aš buvau pažadintas. Negalėjau suprasti koks mano merdinčio ryšys su tuo, kas dėjosi lauke. Ne sniegas krito iš dangaus, ne žiema artėjo, o gatvėse ledas nesitraukė. Lijo pelenais, jeigu tai nors kiek logiškai skambėjo. - Jaučiuosi gerai. Tavo motina parūpina IV grupės kraujo. Nesirūpink, nes kol girdi mano balsą, žinai, kad man viskas gerai, - išspaudžiau labai liūdną šypseną, bet pakankamai įtikinančią, kad draugas nesuabejotų.

"Melavau tau, Angele, aš tikrai kai ką žinau. Turiu tau papasakoti. Turiu teoriją ir ji atrodo labai įtikinama" - visada nujaučiau, kad Igoris kažką slepia. Aš suprantu jį. Jis tai darė dėl asmeninių priežasčių.

- Tylėjai, Igori. Melas ir tyla yra du labai skirtingi dalykai. Nepainiok jų, - prikimusiu balsu nuraminau jį. - Susitiksime po kelių dienų. Atvyksiu į Judžiną ir tu man viską papasakosi. Išspręsime ir neleisime ilsėtis blogiui, kaip visada.

"Pažadėk, kad pamatysiu tave" - pareikalavo jis griežtu, brolišku balsu.

- Pažadu, - išspjoviau dar vieną kruviną seilę. - Aš atvyksiu, o kol kas iškapstykime viską, ką galime.

"Akis už akį, Angele" - nusivylęs priminė jis. Ši frazė privertė nusišypsoti. Liūdesys sunaikino džiaugsmą.

- Ir taip visi liekame akli, - pritariau. Mudu baigėme pokalbį. Paslinkau mobilųjį ant palangės. Spjoviau dar kartą visą kraują, kuris nieko kito nedarydavo tik pripildydavo visą burną, taip garsiai ir piktai, kad net pats savęs išsigandau. Atbula ranka nusibraukiau lūpas ir įkvėpiau.

- Tu niekur nekeliausi. Negali, - paprieštaravo brolis dvynys.

- Tu teisus, - atsikrenkščiau, nurijau gniutulą. - Keliausi tu, - be jokių diskusijų.

- Jis laiko tave broliu, - nenusileido.

- O dabar tas brolis prašo brolio dvynio pagalbos. Greitai negalėsiu net rankos pakelti, - atsisukau į jį. Dvynys vengė mano veido, mano akių kontakto. - Irimas nugalėjo mane. Laikas susitaikyti. Užimsi mano vietą ir niekam nereikės lieti dėl manęs ašarų. Kairai visiškai vienodai, o Igoris patikės tavimi, - paskutinius žodžius vos išspaudžiau. Pasigirdo skaudi dejonė. Gyvo kūno irimas ne tik tragiškas, bet ir skausmingas. Aš visvien nesilioviau stovėjęs ant kojų. Mane parklupdys nebent stovintį. Nemirsiu sėdėdamas.

- Aš negaliu apsimesti Angelu. Tėvai man ne tokį vardą suteikė, - nesiliovė brolis dvynys.

- Gal vardas ir tragiškas, bet širdis tyra, - jis kažką pastatė ant stalo.

- Aš surasiu vaistą. Manęs nuo to nesulaikysi, - pridūrė. - Turėtum surasti jėgų ir vėl pasirodyti pasauliui. Nesvarbu koks bebūtum, tu esi tikrasis Našlaitis, - ir išėjo. Atkreipiau dėmesį į rėmelius. Tie patys, kuriuos palikau prie Kairos durų. Panašu, kad nei vienas iš mūsų jų nenori.

Akyse krito pelenų snaigės. Man jau seniai šalta, o kai Kairos nebeliko, suledėjau visam laikui. Mus skyrė per didelis tarpeklis, į dugną turėtų kristi kažkuris vienas, o ne abu. Atsigręžiau į kambario duris, sužiurau į savo pirštus. Palankstęs žinojau, kad nerasiu mirtyje ramybės, kol nesustabdysiu mane sunaikinusio vampyro. Brolis dvynys teisus. Gal ir esu silpnas, bet tai nereiškia, kad turėčiau ir likti šiame kambaryje, kol sudūlėsiu. Dabar Našlaitis yra pranašesnis prieš savo priešus. Dabar esame dviese. Apsisukęs pamėginau save suimti į rankas, nuteikti į priešingą pusę. Spjoviau ant žemės dar daugiau kraujo. Mane tai pribaigs nebent judantį, darantį viską, kad tai sustabdyčiau. Todėl persirengiau. Dėmėtas, besiraukšlėjančias rankas paslėpiau po bepirštėmis pirštinėmis, užsivilkau kitus marškinius ir striukę. Po kapišonu paslėpiau savo plaukus, kurių ėmė mažėti po to, kai organizmas atmetė ir paskutinį IV kraujo grupės lašelį. Pakišau kepurę su snapeliu, kad pridengtų žaizdotą veidą, apsiaviau batus, prisisegiau petnešas prie džinsų ir atidariau duris. Koridorius kaip ir laiptai skendo tamsoje. Paskutiniai du laipteliai jau gavo saulės šviesos. O jeigu aš alergiškas saulei? Jeigu irimas ir saulės kepinimas dabar yra vienas ir tas pats procesas? Jeigu išlindęs į tuos šviesos spindulius sudegsiu? Turėjau surizikuoti. Negalėjau laukti savo galo tarp keturių sienų. Įkvėpęs staigiai nusileidau žemyn ir net susiraukiau užsimerkdamas. Akimirką laukiau, kol pajusiu svilėsių kvapą, užuosiu nuo savęs rūkstančius dūmus, bet nei to, nei ano nesulaukiau. Atsimerkęs apsidžiaugiau, kad bent jau dienos šviesa manęs nesugrauš. O dvynys čia tvarkingai gyveno. Nei dulkelės, nei šiūkšlelės. Igoris pasijuoktų iš jo. Sunkiausia buvo žengti pro tas duris į lauką, vėl savo akimis išvysti pasaulį.