Našlaitis (BAIGTA)

VI DALIS (IIs) "KIEKVIENAS NORI IŠGYVENTI"

P.S DALIS TIKRAI LABAI ILGA, TODĖL TIKIUOSI, KAD JI JUMS NEPRAILGS IR SUSISKAITYS SUPRANTAMAI IR ĮDOMIAI! 

VI DALIS

KIEKVIENAS NORI IŠGYVENTI

„Grįžau į karą, į vietą, kurios nepažįstu"

ANGELAS

Važiuojant link privačios Salemo ligoninės, susidarė spūstys pagrindiniame kelyje. Išsukau į skersgatvį ir palikęs mašiną nuėjau patikrinti kas vyksta. Prie įvažiavimo į centrinį banką grūdosi minios Salemo gyventojų. Prasispraudęs tarp keletos žmonių, išvydau negyvą vyrą. Plačiai išskėstomis rankomis gulėjo prie pat įėjimo. Šnabždesiai, panika ir riksmai kėlė visą teisėsaugą ant kojų. Jie nieko nepadarys, nes siautėja ne žmogus, o serijinis padaras. Kitapus minios nei kiek nenustebusiu veidu stovėjo tas daktariūkštis Kameronas. Primerkęs akis stebėjau čia jį, stipriai spaudžiantį rudą lagaminėlį, čia lyg tūkstančio metų senumo mumifikuotą lavoną. Aukos veidas sudžiūvęs, akys įkritusios, nagai pajuodę. Iš jo nelikę nieko, tik metų senumo oda virtusi pašvinkusia mėsa. Atvažiavę pareigūnai ėmė minią skirstyti. Kameronas pamatė mane. Paklaikusiomis akimis ėmė trauktis į šalį. "Gydytojas?", "Mumifikacija?", "Anubis?". Tuoj pat išbėgau į kelkraštį, bandžiau įžiūrėti gydytoją, bet jis dingo. Vėl suskambo telefonas. Nekėliau. Tuoj pat susiradau kitą kelią. Aplinkeliais vos ne vos pasiekiau ligoninės sienas. Užsitraukęs kapišoną nubėgau vidun. Čia laiptais tuoj pat nulėkiau į viršų. Atsargiai apsidairęs, patikrinęs visas puses įsitikinau kiek ligoninės personalo stypčioja pakampėse. Man reikėjo surasti Igorio motiną. Ir jeigu skalpeliu manęs neišoperuos, tai būsiu laimės kūdikis. Praėjęs pro kelias seseles paskubomis slankiojau visais koridoriais, stebėjau akies krašteliu kiekvieną užkampį. Už kelnių diržo turėjau peilį, tačiau įtariamųjų aš nežudau, o tik civilizuotai apklausiu. Ir vėl jaučiau galvos svaigimą, akys balansavo tarp šviesos ir aklinos tamsos. Jaučiau kaip ramstau sieną, kaip kyla kūnu blogis. Skrandžiu sukilo šlykštus skonis. Pavargusio ir alkano nesustabdė net slopinamieji. Kiekvienas žingsnis darėsi sunkus, kūnas svėrė ne kilogramus, o tonas. Pritrūkęs jėgų neatlaikiau ir susvirduliavęs trenkiausi į valytojos paliktą tarnybinį stumiamąjį vežimą su visomis valymo priemonėmis. Sukėlęs siaubingą triukšmą, nusiverčiau ant žemės. Iš kabineto išėjusi valytoja puolė man padėti atsistoti. Čiupau už jos rankos, bet neatlaikęs kritau. Atmerkęs akis priešais save regėjau savo paties kraują. Ranka perbraukęs per burną jaučiau seiles ir tirštą, sugedusio kraujo kvapą, lipnumą. Silpau akimirkomis ir nieko negalėjau pakeisti. Temo mano pasąmonė, apsunko kūnas, liko prikaltas prie žemės.

- Pagalbos! - suriko valytoja. - Vaikinas guli ant žemės!

- Kvieskit gydytoją Kameroną! - suriko jauna moteris ir priklupo šalia. Jos akys iš karto nukrypo į mano rankas, kurios jau spėjo įgauti dar blyškesnį odos atspalvį, ilgus, kiek papilkėjusius nagus. Pasisukęs į ją, išvydau piktą, sunerimusį ir kiek išsigandusį veidą. Igorio motina nežinojo už ko griebtis, kai prieš akis gulėjo ne žmogus, o vampyras.

- Man reikia jūsų pagalbos, - dusliai sušnabždėjau. - Prašau...

- Kodėl turėčiau tau padėti? Tu...

- Aš sužalojau Igorį. Vienintelis skirtumas tarp jūsų ir manęs, kad Igis jums neatleido, - užsikosėjau. Keldamasis griuvinėjau. Valytoja vis dar mus stebėjo.

- Padėk man tave pakelti, - paliepė ji. Griebiausi jos rankos ir įsispyręs koja į žemę vos ne vos atsistojau. Rankove nusivalęs kraują, pažvelgiau į ją.