Našlaitis (BAIGTA)

XIII (IIs) DALIS "SILPNOJO ATAKA"

XIII DALIS

SILPNOJO ATAKA

"Niekas nelieka užnugaryje"

ANGELAS

Skambinau jam, rašiau, bet kažkur pakelėje nuaidėjo muzikėlė. Igoris dingo man iš panosės, palikdamas telefoną ir nuvirtusį motociklą. Kaip galėjau nieko nematyti? Pasimetęs stovėjau vidury kelio. Nežinojau į kurią pusę bėgti ir jo ieškoti. Laksčiau po visas miško puses, išklaidžiojau visus griovius, perlipau visus sumautus kalniukus, išieškojau medžių viršūnes. Jis tiesiog išnyko.

- Igori! - surikau. Mano balsas nuaidėjo tarp medžių, bet tai viskas. Jis dingo. - Igori! Po velniais! - išlipau iš griovio ir nužingsniavęs tuoj pat pakėliau jo sunkų motociklą ir nutempiau į šoną. Paslėpiau tapr krūmų. - Igi!!! - pasivertęs vampyru suriaumojau, tačiau atsiliepė tik tyla. Jis tikrai dingo ir aš nieko negalėjau padaryti. Surinkau kitą numerį. - Džonai, turime bėdų. Dingo Igoris. Nežinau ką daryti. Vieną minutę jis buvo priešais, o kitą dingo. Sunku paaiškinti, - nutilau atsidusęs. Vis dar dairiausi po mišką, į visas keturias puses, bet čia nė gyvos dvasios nebuvo. Mes tuoj pat baigėme kalbėti, vos tik pasakiau, kad man reikia jo pagalbos. Jis pažadėjo man padėti savais metodais, todėl neturėjau iš ko rinktis. Sėdau už vairo ir užvedžiau variklį. Privalėjau sudeginti lavoną, kol kas nors manęs nepamatė.

Duobė buvo žymiai mažesnė nei atrodė iš pirmo žvilgsnio, todėl kad ir kaip nemalonu buvo, Džeko kūną teko suraityti toje duobėje. Skuduras dengė negyvėlį, todėl nuo to man buvo lengviau. Nenorėjau matyti kaltės, kurią pats padariau. Iš bagažinės atsinešiau bendzino kanistrą, apipyliau ir apčiupinėjęs kišenes suvokiau, kad paskutinė degtukų dėžutė buvo pas Igorį.

- Šūdas! - spyriau į sniego kupstą ir nusimušiau koją. Kumščiu trenkiau į mašinos kapotą. Atsirėmęs susiėmiau už galvos. Man sukosi galva, darėsi bloga. Norėjau susprogti čia ir dabar. Jis dingo. Aš mirštu. Vyksta nepaaiškinami dalykai. - Susikaupk! Susikaupk! - rankomis trenkiau sau per kaktą. Žiūrėjau į vieną tašką ir kai ką sumąsčiau. Tuoj pat atidariau bagažinę, išsitraukiau medžioklinį šautuvą ir atidaręs išėmiau vieną šovinį. Pritūpęs prie duobės, atsargiai atidariau šovinį ir supyliau jam esantį paraką ant lavono. Uždaręs šautuvą numečiau palei mašiną ir išsitraukiau dvidešimt ketvirto kalibro šautuvą, užtaisiau, nusitaikiau ir iššoviau. Po akimirkos parakas užsidegė ir visas lavonas paskendo liepsnose. Stovėjau ir stebėjau savo kaltę, savo klaidą. Juk sakiau, kad to nebus. Tai kodėl susimoviau? Kodėl negaliu visko atlikti kaip reikia? Po valandos iš Džeko kūno neliko nieko, tik pelenai, todėl susirinkau daiktus, sėdau už vairo ir išvažiavau į pagrindinį kelią.

IGORIS

Vaikščiojau po tuščią zoologijos sodą. Rankas vis gniaužiau ir gniaužiau. Skausmas nesiliovė. Apitvarai buvo tušti, apsnigti ir suragėję. Visos parduotuvėlės, kurias atidaro vasaros sezono metu uždarytos, užbarikaduotos ir nei gyvos dvasios. Šlepsėjau visais keliais, kokius tik radau. Jeigu Grifas su manimi žaidžia katę ir pelę, tai aš jį nudėsiu. Braukiau per sietinę tvorą ir sustojau. Už milžiniško klevo kažkas gulėjo. Atbėgęs net atšokau. Ant žemės, prie pat kamieno gulėjo zebras išdrąskytu pilvu, išvirtusiomis žarnomis, pasruvęs krauju ir išbadytomis akimis, nusuktu sprandu. 

- Kur ta tavo jūrų kiaulytė, Grifai? - sušnabždėjau. Atsitraukęs bėgte nubėgau tolyn. Dairiausi po visas puses. Palei medinį stalą sudrąskytas ir atvilktas Vietnamietiškas paršelis. Lygiai taip pat perpjautas pilvas ir išdrąskytas vidus. Bėgau atgal, į visiškai priešingą pusę nei Bargesto išmėtytos aukos. Išgirdau žviegimą, šiek tiek panašų į beždžionės klykimą. Sustojęs ant posūkio, kiek toliau nuo manęs ant žemės, purve išvoliota, dalimis atskirta gulėjo beždžionė, o šalias jos trumputėmis letenomis įsikibusi kita. Persikreipęs spoksojau į šį vaizdelį negalėdamas patikėti. Gyva beždžionė gedėjo kitos. Jos įprastai skleidžiamas garsas neprilygo šiam, iki ašarų skausmingam žviegimui. Staiga už savęs kažką išgirdau, kažką alsuojant, šnopuojant, stipriai pykstant. Atsisukęs išplėčiau akis, mintyse susikeikdamas. Priešais mane keturiomis juodomis kojomis įsispyręs į žemę ir garus iš šnervių leisdamas stovėjo buliaus dydžio Juodasis šuo. Nurijęs seiles jau kūriau planą, kuriame uždarau į karstą Grifą gyvą. Atsargiai, nedarydamas staigių judesių išsitraukiau ginklą ir užtaisęs nusitaikiau į jį. Ryjau seilę po seilės bijodamas likti šio šunio nekeptais pietumis. Įtampa klaidžiojo tarp jo ir manęs. Jaučiau kaip žengiu žingsnį atgal, kaip traukiuosi nuo šios pabaisos. Ilgi dantys, žvėriškos, tamsiai žalios akys, buliaus ausys ir milžiniška besimosikuojanti uodega. Juodojo šuns kūnas sudėtas kiek ne pagal gamtišką struktūrą. Priekinė dalis beveik trigubai didesnė už galinę ir tai ne tik mane baugino, bet ir sielvartaujančią beždžnionėlę už manęs.