Našlaitis (BAIGTA)

XIV DALIS (IIs) "IR NIEKAS, IR VISKAS"

PERSPĖJU VISUS: DALIS BE BAIRIŲ IR PRIKOLŲ LABAI ILGA, TODĖL NUSITEIKITE PASISĖDĖJIMUI. TIKIUOSI, KAD JUMS PATIKS, KAD PASIREIKŠ DAUGIAU NEI VIENAS ŽMOGUS, O TAI DAŽNIAUSIAI ATRODO, KAD ČIA SKAITO DU ŽMONĖS + AŠ, JEI SKAIČIUOSIM. VOTE IRGI NEPROŠAL... 

XIV DALIS

IR NIEKAS, IR VISKAS

„Visos paslaptys - pakankamai tamsios.

Tai yra priežastis, kodėl dalinuosi jas vienas su savimi"

Egzistuoti nesunku. Tai tas pats, kas sėdėti kėdėje. Sunkiau gyventi, padaryti ką nors tinkamai. Klaidos - jos "suvalgo" žmogų. Visi neapgalvoti sprendimai graužia lyg kirminas iš vidaus. Dažnai nematome lygybės, nes jos nėra. Vieni gimę lyderiauti, kiti - sekti jiems iš paskos. Vieni gimę analizuoti kitus, kiti, kad rastų vietą po saule. Koks viso to rezultatas? Kiek iš to galima nuspręsti apie žmoniją? Gyvūnai vienas kito nenaikina. Žmonės irgi gyvūnai, bet to paties mes negalėtume pasakyti apie save.

ANGELAS

Važiavau link zoologijos sodo. Džonas pasitelkdamas savo nežinomus gebėjimus surado Igį kažkur Salemo pakraštį. Jis prisidirbo. Jaučiau visu kūnu, kad kažkas jam negerai, kad jam jau seniai kažkas neduoda ramybės. Vairavau pagrindine gatve, stengiausi susikaupti į kelią, tačiau viskas griuvo. Viskas nyko. Igoris nyko. Mudu nutolome vienas nuo kito. Paslaptys, kurias slepiame tolsta kartu su mumis.

Išlipęs prie pagrindinių vartų, kitapus regėjau artėjantį, atšlubčiojantį draugą, rankose laikantį kažką nedidelio ir mažo. Šalia ėjo vyras, žmogus, zoologijos sodo darbuotojas. Apie tai bylojo jo striukės priekyje įsiūtas logotipas. Pasirėmiau į dureles. Mano uoslė galėjo nualpti nuo dvoko, kuris sklido iš Igio pusės. Tai vertė mane keistis. Keičiuosi, kai užuodžiu pavojų, kai nemoku tvardytis. Ši smarvė dar niekada nebuvo tokia siaubinga, dar niekada tokios neteko užuosti. Nusukęs veidą, pridėjau kumštį prie burnos, laukiau, kol iltys sulįs atgal, kol venos sunyks po oda, o akys įgaus įprastą pilkumą. Tvardžiausi rydamas seiles, stengdamasis galvoti apie kažką kitą. Daugiausiai mintys sukosi apie Kairą. Pasiilgau jos, bet ne paslapčių. Savų turėjau per akis ir visai nenorėjau sužinoti, kokių turi mano Spartuolė.

Priėjus Igoriui suvokiau, kad dvokas sklinda nuo jo, tiksliau nuo jo kraujo. Tai ne žmogaus kraujo kvapas. Šis turėjo neaiškią kilmę. Vaizdas vertas kritinio vertinimo. Igio veidas sudaužytas, praskelta lūpa, nosis ir burna pilna kraujo, o smakras ne visai savo vietoje. Kelnės nutrintos, o ties keliais bėga kraujas. Drabužiai permirkę vandeniu, o iš batų varva. Rankos plikos, skylėtomis pirštinėmis ir be tvarsčių. Pastarieji kaip ir siūlės išdrąskyti, žaizdos atsivėrusios nei nepradėjusios gyti.

- Ar aš noriu žinoti? - paklausiau. Sargas sužiuro į mudu.

- Paskambinsiu gyvūnų kontrolieriams ir policijai. Liksiu skolingas visą likusį gyvenimą, Igori. Žodžio "ačiū" vargu ar kada nors užteks, - nuoširdžiai dėkojo vyras.

- Пoжалуйста, - per kančias nusišypsojo jis. Sargas išsitraukė telefoną ir nuėjo link savo mašinos. Igoris vėl susiraukė. - Aš pats nenoriu žinoti, - tai nuskambėjo sarkastiškai, bet buvo aišku, kad jį kažkas slėgė, kad po tuo veidu, dabar Igorio nei nėra. Draugas atidarė dureles ir paguldė ant galinės sėdynės. Skuduras dengė mažo beždžioniuko kūnelį. Jis atsargiai nušlubčiojo į mašiną. Sėdau atgal prie vairo. Įkišau raktelius į spynelę ir prieš užvesdamas sužiurau į jį. Igoris nusiavė batus ir atrėmė galvą į atlošą.

- Tau reikia gydytojo, - jis siaubingai smirdėjo. Kodėl jo kraujas skleidžia tokią smarvę? Apie tai tik ir galėjau galvoti.

- Pirmiausiai beždžionė. Panašu, kad susitrenkė makufelį, - žiūrėdamas per priekinį stiklą atsakė jis. Išvažiavome iš aikštelės. Jis visą kelią tylėjo. Žinojau, jeigu Igoris užsispirs, jis nieko nesakys. Būtent tą jis ir darė. Neprisisegęs diržo, kruvinas ir apakintas kažkokios agonijos sėdėjo ir tylėjo. Po daugiau nei valandos sustojome prie veterinarijos klinikos. Igis tiesiogine ta žodžio prasme įlipo į savo šlapius batus ir pakėlęs beždžioniuką išnešė iš mašinos. Nesu matęs, kad Igiui kas nors taip rūpėtų. Igoris niekada nebuvo atviras. Jo uždarumas - tėvo kaltė, įtaka, kurios nepatrauksi nesunaikinęs jos šeimininko. Turėjau duoti laisvės, nes kitaip jis netruks pasiekti mano kritinį lygį, kuriame IV kraujos grupės kraują geri iš nevilties. Jis grįžo prie mašinos, tačiau tik prigriebė suplėšytas pirštines.