Našlaitis (BAIGTA)

II DALIS (IIIs) "KLAIDINANTYS FAKTAI"

II DALIS

KLAIDINANTYS FAKTAI

„Pamiršk viską, ką žinai"

ANGELAS

Kitą vėlyvą antradienio naktį aplankiau poną Flintą. Tiesa, labai nesėkmingai mat mano pasirodymas buvo labai... Šlapias. Lauke pylė kaip iš kibiro. Pamažu gailėjausi, kad nedėvėjau tų botų, kuriuos avėjau, kai medžiojau triušį miške. Vėjo krypties iš viso nesuprasi. Vieną kartą iš kairės į dešinę, o kitą kartą iš apačios į viršų. Jeigu negausiu pūslės uždegimo, tai aš suknistas laimės kūdikis. Flintą radau svetainėje prie nedidelio židinuko, skaitantį kažkokią knygą. Ant nosies kabėjo akiniai. Vyrui buvo ne mažiau penkiasdešimt metų. Koją ant kojos susikėlęs šildėsi malonia šiluma. Patogus krėslas šiame kambaryje dabar mane viliojo labiausiai. Tingėjau atjunginėti namo elektrą, todėl tiesiog laukiau, kada senis atsisuks ir kada jam tarpkojis susisuks išvydus tamsų pavidalą šalia nupušusio paparčio.

- Flintas Heilzas? - prabilau tuo vampyrišku, gąsdinančiu balsu. Senis iš karto atsisuko, šoktelėjo greitai nuo krėslo, bet pristabdė judesį, lėčiau padėdamas skaitytą knygą ant staliuko. Šlapias striukės kapišonas mane mirtinai erzino. Norėjau nusitraukti jį, bet spontaniškai sumąstytos taisyklės to padaryti neleidžia.

- Kai...K...As...T... - kažkokie murmesiai. Perverčiau akis.

- Flintai, esi mano įtariamųjų sąraše, - tvirtai pertraukiau jo mekenimus.

- Kas tu toks? - jau tvirčiau paklausė jis. Seniui teko sukaupti jėgas, kad apsimestų jog nebijo manęs ir kad jo teritorijoje turėčiau bijoti jo.

- Įsijunk žinias, - nuvalkiotai atšoviau. - Vestroso ūkyje įvyko masinės skerdynės. Poną Arčerį paguldė į ligoninę dėl patirto siaubo. Iš keturiasdešimt garbanotų, baltų avelių liko tik viena. Kaip pasiteisinsi? - neminėjau pykčių ir nesutarimų dėl žemių. Norėjau įsitikinti, kad abi pusės kalba tą patį.

- Girdėjau, - vyras gerokai pražilęs. Atsistojo ir pilnai atsisuko į mane. - Bet nesu su tuo susijęs, - paprastai be jokio konkretumo atkirto man. Žinoma, netiko.

- Kaip manai, kodėl Katalina Vestros tave paminėjo? Juk nebūtum kaltas ir aš čia nestovėčiau, - už nugaros slėpiau laužtuvą, todėl ištraukęs jį tuoj pat parodžiau. Vyras išplėtė akis, žengtelėjo atgal, kliudė staliuką, vos nepargriuvo. - Aš griežtas teisėjas, todėl jau geriau kalbėk, - įspėjau mostelėdamas laužtuvu it kokiu šakaliuku. Toks vaizdas, kad jis sveria ne kilogramus, o gramus.

- Našlaitis. Taip, - akiplėšiškai prisiminė jis. Jau lindau iš tamsos į židinio tiekiamą šviesą. - Našlaičio judėjimas. Apie tave kalba visose laidose, rytiniuose laikraščiuose pilna straipsnių apie paslaptingą banditą, - koks drąsus erelis. Net aš turiu kuklumo.

- Tuoj ir apie tave kalbės. Žinai, sakoma, kad apie mirusį arba gerai, arba nieko, - išsišiepiau. Jis to nematė. Nurijo seiles. Puikiai jaučiau jo įtampą. - Kodėl Katalina tave paminėjo? Kodėl tu, o ne koks Jonelis? - jau pykau. Tampė mane it liūtą už ūsų.

- Viskas dėl tų žemių, - pagaliau prisipažino. Greitai išpoškino viską, ką Katalina minėjo, tik Flintas gynė savo poziciją. Lyg galėtų būti ir kitaip. Perverčiau akis. - Prisiekiu visais šventais aukštybėse, - jau žegnojosi. Ar aš į velnią panašus? Na, dabar taip. - Aš nieko nepadariau. Mes apsipykome. Pripažįstu, bet aš nekaltas, - jis beveik meldė, kad patikėčiau. Kietai sučiaupiau lūpas, paslėpiau laužtuvą. Kas aš toks, kad lįsčiau prie žmogaus? Našlaitis.

- Dar pažiūrėsime, kas čias kaltas. Jeigu sužinosiu, kad man melavai, tai kitas mano apsilankymas bus labai daug žadantis, - įspėjau ir palikau Flintą apmąstyti visų mano kalbų. Jau geriau jis būtų nekaltas, nes Jomio demono niekas nenori turėti savyje.