Našlaitis (BAIGTA)

III DALIS (IIIs) "IŠSEKUSI KANTRYBĖ"

III DALIS

IŠSEKUSI KANTRYBĖ

„Parodyk, kas esi"

ANGELAS

Atrodė viskas labai paprasta. Būtybė privalėjo atvirsti į save, todėl turėjau sugalvoti kaip priversti ją tai padaryti. Dienoraštyje nepaminėta su kuo nudurti, vadinasi tiks ir kulka į kaktą. Atrodo per daug paprasta ir man tai labiausiai nepatinka.

Ėmiau springti. Įkišau pirštus į burną ir atsargiai patikrinęs ištraukiau. Na, ir šlykštus jausmas. Dar nebuvo dienos, kada valgant žuvį netektų ištraukti kokių nors ašakų. Kažkada vieną taip ir nuryjau. Vienas iš svarbiausių dalykų yra tinkama mityba. Nevirškinu viso to žmonių gaminamo "brudo". Paskui verkia atsisėdę, kad miršta visi. Tie verkšlenimai irgi baigia sukelti komą.

Sudėjau visus nešvarius indus į kriauklę. Dabar nėra laiko namų ruošai. Nusileidau į rūsį. Svarsčiau, kuris ginklas praverstų labiausiai. Pradėjau nepasitikėti šaunamaisiais ginklais. Ko gero ir jie manęs nemėgsta. Turiu kapstytis iš padėties vienui vienas, nes Igoris prapuolęs, o kitos pagalbos bent jau šią akimirką niekaip nesulauksiu. Galėčiau teirautis Džono, bet tas Anubis tiesiog varo mane į neviltį. Akys užfiksavo elementarų ginklą, kuris užsideda ant krumplių. Gerklę perpjauti būtų sudėtingiau, nes turėčiau prieiti artyn, todėl tokį manevrą atmečiau ir ieškojau toliau. Džiaugsmas atiteko Stileto kopijai. Tikrojo neturėjau, tačiau ir šis puikiai pasitarnaus, nes niekas nepastebės jo, yra patogus bet ką nudurti.

Blogiausiu atveju atvirsiu pats ir perplėšiu kūną dantimis, bet norėčiau to išvengti. Juk ne per seniausiai išsiskalbiau drabužius.

Sugrįžau į svetainę. Nužvelgiau visą lentoje prirašytą informaciją. Turiu surasti tą išgamą, o nei nežinau nuo ko pradėti. Nežinau kodėl, bet prigriebiau rašiklį ir per daug negalvodamas užrašiau keturis skaičius, o jeigu tiksliau, tai datą - 1899, ir padėjau klaustuką. Tėvas negalėjo rašyti šio dienorasčio. Gal įsivėlė klaida? Juk tada jam būtų per šimtą septyniolika metų. Klaidinantis faktas, nes tėvas buvo žmogus. Atsidusau. Pirmiausiai visi reikalai tvarkomi atskirai. Vadinasi neprisigalvosiu naujų, o pabaigsiu šitą nesąmonę. Netrukus ėmiau mėtyti pagalvėles nuo sofos ant kėdžių. Ieškojau telefono. Kažkur jį palikau, tik neaišku kur. Užsiropščiau laiptais į viršų ir apsidairiau. Taip, prisiminiau. Palikau jį miegamajame ir neliečiau kone dvi ar tris dienas. O kam? Juk neturiu net su kuo pasisveikinti, tai apie pokalbius telefonu išvis nešneku. Tiesa, įjungęs radau praleistą skambutį. Balso pašte palikta žinutė nuo Igio. Pridėjęs prie ausies tyliai išėjau atgal į koridorių. Kol nusileidau į pirmą aukštą, išklausiau viską, ką Igoris norėjo pasakyti, tačiau panašu, kad pritrūko laiko, nes pranešimas liko neužbaigtas. Labai tikėjausi, kad jam viskas susitvarkys. Labai tikėjausi, kad ir man viskas susitvarkys. Ko gero per daug noriu. Apsivilkau striukę ir išėjau laukan. Uždaręs duris vos nenusiverčiau ant žemės. Palei mano kojas gulėjo į akmenį paverstas dar vienas žmogus. Kilstelėjęs antakį sustingau. Apsidairiau aplinkui, pabandžiau ką nors užuosti. Miškas skendėjo tyloje. Tai blogiau už blogį. Perlipau lavoną ir jį apžiūrėjau. Atmerktos, pakraupusios akys, rankos plačiai išskėstos į šalis, kojos kreivos, susipainiojusios, kliudančios viena kitą. Drabužiai kaip ir veidas, oda pavirtę į visišką, ledinį, niekam nenaudingą akmenį. Kažkas numetė merginą palei mano duris. Galėjau prisiekti, kad tai Peuchen darbas, kad tas vampyras žino apie mano medžioklę. Ar tai kažkoks įspėjimas nesiartinti? Akmeniu pavirtęs lavonas rankoje laikė popierėlį. Atsargiai iškrapsčiau ir išlankstęs nužvelgiau. Labai neaiškus, siaubingai kreivomis raidėmis, tragiškai, krauju užrašytas sakinys. „Vilkas pasimetė tarp avelių". Ir ką po velniais tai turėtų reikšti? Ausys sukluso. Kažką išgirdau už keliasdešimt metrų nuo sodybos. Trakštelėjo krūmų šakos, kažkas krito. Tuoj pat pasileidau į tankmes. Peuchen greičiausiai stebėjo mano reakciją, kuri priminė apatiją visam pasauliui. Tai tiesa, aš apatiškas kiekvienam žmogaus judesiui. Sustojau palei griovį. Įkvėpiau, apsisukau aplink savo ašį. Dvokas sklido iš pietryčių pusės. Palei medžius, greitais žingsniais atsargiai ir tiksliai patraukiau link tos pačios pusės. Kuo arčiau tikslo buvau, tuo nosis tiesiog raukšlėjosi nuo siaubingo dvoko. Išgirdau švilpimą. Į mane kažkas kreipėsi, tačiau aidas buvo per daug skambus, nežinojau į kurią pusę bėgti. Apsisuko galva nuo gryno oro, nuo sukaupto dėmesio į kažką, ko prieš akis nei nemačiau. Rankovėje laikiau Stileto kopiją. Švilpimas vis sklido iš visų pusių, tačiau tikrasis šaltinis kažkur netoli manęs. Bėgau į tą pačią pietryčių pusę. Po kojomis maišėsi purvas ir drėgmė. Vieną akimirką užuodžiau kraują. Žmogaus kraują. Šnervės išsiplėtė. Jo buvo visur. Negalėjau apsispręsti tiksliai kur. Kažkas užlašėjo ant kaktos. Ranka perbraukęs iš karto suvokiau, kad tai kraujas. Pakėliau galvą, o ant medžio šakų kabojo sudrąskyti žmonių kūnai, išardyti dalimis. Skubiai atsitraukiau. Lavonų buvo mažiausiai septyni, gal daugiau. Dalių per daug, todėl tikslaus skaičiaus negalėjau nusakyti. Ėmė kikenti plonas balselis. Dar aukščiau pažvelgęs, pačioje viršūnėje tupėjo į save pasivertęs Peuchen vampyras. Kaip dienoraštyje minėta - nedidelis išsigimėlis, ryškiomis, švytinčiomis akimis, dideliais, aštriais dantimis, kresnas ir su spygliais. Vanago nagus primenančios baso letenos tvirtai laikėsi už storiausios šakos. Didelės akys įsmigusios į mane stebėjo iš labai aukštai. Kol užlipsiu, jis jau bus dingęs. Mano akys taip pat pakeitė spalvą ir dabar stebėjo jį su antgamtišku agresyvumu.