Našlaitis (BAIGTA)

XII DALIS "DU SKELETAI"

XII DALIS

DU SKELETAI

„Pamiršk viską, ką kada nors žinojai"

Angelas

Dar prieš minutę visi plojo atskridusioms pabaisoms, garsiai ir aiškiai sveikino Zifiriną su labai pasisekusią švente. Bet prie savęs glausdamas Kairą mačiau, kad Zifas to neplanavo ir nekontroliavo. Igorio persimainęs veidas ir žinučių antpuolis privertė mane sugrįžti į karčią rutiną. Aidintys ir spiegiantys balsai ėmė girdėtis vos tik vienas iš vaiduoklių nuplėšė zombiu persirengusiam vaikiui galvą. Kairos balsas apkurtino mano ir Igorio ausis. Ji išsilaisvino iš mano gniaužtų. Buvau pamiršęs, kad skerdynės yra tik Igorio, Zifo ir mano kasdienybė. Buvau pamiršęs kiek aukų šie žvėrys nusižiūrėjo. Vaiduoklis mikliai apsisuko aplink savo ašį sužviegė šikšnosparnio balsu ir visa jėga pagriebęs Karalienės Elžbietos netikra karūna vainikuotą moterį permetė per mūsų galvas už baro. Nusklendęs nežmonišku greičiu dingo už baldų. Dauguma klykė, rėkė ir ėmė bėgti laukan. Zifas sustingęs stovėjo prie savo tariamo geležinio sosto.

- Nutilkit! - suriko Igoris, kurie nespėjo išbėgti. Palei nosis buvo užtrenktos durys. Įsisvyravus tylai ir siaubingai įtampai, ėmėme girdėti siurbimą, šlykštų garsą, kaulų traškesį ir paskutinį aukos riksmą. Daugelis susiėmė už burnos, ašaros sublizgo akyse. Kruvinas, permatomas vaiduoklis išlindo lyg baubas ir ėmė sukinėtis centre, ieškodamas drebančių aukų. Jis sklandė nuo vieno prie kito. Įdomiausia tai, kad antras vaiduoklis dingo. Jis tiesiog išnyko antrame aukšte. Padaro tuščios akys sublizgo ties Kaira. Merginos akys paplūdusios ašaromis ir siaubu. Dabar ir aš vos tvardžiausi savo kailyje. Jis ilgai ir nuobodžiai stebėjo Kairos veidą. Ji drebėjo ir bijojo sujudėti. Išdrįsęs pajudėjau, tuoj pat pagriebiau nuo stalo užsilikusį barmeno peilį ir atsistojau priešais Kairą. Kurį laiką jaučiausi vienas ir abejingas, bet tada pajutau kaip Kaira atremia kaktą į mano nugarą, rankomis suspaudžia manąsiąs alkūnes. Šiluma ir baimė užplūdo mano kūną, tačiau akys liko vaiduoklio akių lygmenyje. Jis vienoje vietoje sklandė aukštyn žemyn. Tylus šnypštimas palaikė visų gyvybes. Spaudžiau peilį rankoje. Žinojau, kad jis nieko nepadės, net jeigu geležtė sidabrinė. Tačiau panašu, kad tai vaiduokliui padarė įspūdį.

- Ša uisykialisap ovas. Ut kykialisap ovas, - šnabždesiai virto neaiškiais žodžiais. Panašu, kad tik aš juos vienas supratau. Nenuleidęs peilio stebėjau kiekvieną jo žingsnį. Vaiduoklis nejudėjo. Jis laukė. Ko? Galiausiai nei iš šio, nei iš to linktelėjau jam. Vaiduoklis šoktelėjo į viršų, o tada niekam nei nespėjus susiprasti, jis griebė vieną vyrą ir atskyrė jo rankas nuo likusio kūno. Sviedęs į skirtingas puses, sugrūdo savo nematomą ranką į jo širdį. Pasukiojo ir ištraukęs kruvinus pirštus išlėkė atgal pro paradines duris. Vyras be rankų sukniubo ant žemės. Igoris pagaliau iškvėpė sulaikytą orą, Zifas prisėdo į kėdę, o likę, sustingę svečiai, tarp jų ir keli tarnai bei Letė išgąsčio paimti atsišlijo į sieną. Įsisvyravusi tyla stingdė ir mane. Pažvelgiau į Igorį. Jis į mane. Nedrįsau judėti. Bijojau Kairos reakcijos. Igoris pakreipė galvą. Jis ištiesė ranką į priekį. Aš be žado ją paspaudžiau. Mūsų pykčiai buvo baigti.

Aplink mus gulėjo trys lavonai. Vienas palei paradines duris, antras netoli lango, o trečia už baro. Zifas tuoj pat liepė visiems nešdintis. Griebęs telefoną skambino Salemo policijai į nuovadą, kvietė greitąją, nors jau žinojo, kad išrauta širdis ir nutrauktos rankos vyro ant kojų nepastatys, o sulaužyti kaulai, moters išdrąskyti organai nebeleis jai prabilti, ką jau kalbėti apie septyniolikametį vaikinuką su sulaužytu sprandu. Numečiau peilį ir atsisukau į Kairą.

- Pažiūrėk į mane, - suskubau ištarti, rankomis suimdamas jos pečius. Kairos išplėstos akys žiūrėjo į žemę. Ji buvo transe. Ją veikė afektas. - Kaira, - nestipriai papurčiau ją. Kelios ašaros nuriedėjo skruostais žemyn. Susinervinęs pakėliau ją nuo žemės ir praėjau pro Igorį.