Našlaitis (BAIGTA)

XV (IVs) "ĮKALINTA PAGALBA"

XV DALIS

ĮKALINTA PAGALBA

"Tu tik žinai, kad reik pasiimt rondelį"

KAIRA

Stovėjome prie Amito pelkės. Jau spėjo nupurtyti mažiausiai keturis kartus vien pasižiūrėjus į tuos lipnius, sproginėjančius burbulus viduryje. Čia tiek žalių atspalvių, kad net pelenai nesugebėjo to nuslėpti.

- Negaliu patikėti, kad jis į ją šoko, - garsiai atsidusau. Nolanas vos kyštelėjo bato galiuką ir jau spėjo apsivelti tirštais glitėsiais.

- Nori išsimaudyti? - pajuokavo Nolas.

- Tik po tavęs, - numykiau šiek tiek atsitraukdama nuo nubyrėjusio kranto. Aiškiai matėsi, kad čia visi ant kranto kažkada augę žolynai, dabar tyliai ramiai kažkur linguoja dugne. Ir vėl nusipurčiau.

- Ji kelia baimę ir įtampą, - prisipažinau. Nolanas atsitraukė atbulomis toliau už mane.

- Gamta taip sutverta, Mauzeri, vienų reikia bijoti mažiu, kitų daugiau, - jis mirktelėjo ir įsibėgėjęs vienu šuoliu paniro gilyn. Štai ir šeštas kartas, kai nugara nueina pagaugais.

Panėrus iš karto pajaučiau kaip mane traukia gilyn. Per purvą ir akliną tamsą ničnieko nemačiau. Turėjau kažkur save plukdyti, nes nei deguonies pakankamai turėjau, nei jaučiau potraukį pelkėms. Galų gale ėmiau mataškuoti rankomis link paviršiaus, o kai išnirau, nesitikėjau pamatyti Amito vidaus.

Visa laimė, kad tėtis dar vaikystėje išmokė mane plaukti. Gal nesu gera plaukikė pretenduojanti į pirmas vietas, bet su turimais įgūdžiais pavyko nusigauti prie krašto ir tvirtai įsikibti. Kiek palūkėjusi iškėliau save ant dviejų rankų ir pagaliau išlipau į sausumą. Kairėje ant kampo akis trynėsi ir Nolanas.

- Viskas gerai? - atsikrenkštus paklausiau jo. Kažkas užsiliko burnoje. Matyt papuolė to nei nepajutus. Tuoj apsivemsiu.

- Kaip išlipus iš pelkės, sakyčiau netgi fantastiškai, - persibraukęs per plaukus atsistojo ir padėjo man pačiai pašokti ant kojų. Mano plaukai krito virvelėmis. Nolanas pasiekė nuo viršugalvio smirdančią žolę ir parodęs man nusišypsojo. Atsakiau tuo pat. Ką aš be jo daryčiau?

Visas baisiai mandras įėjimas priminė didelį, neplautą baseiną. Kad ir kokiame pavojuje šiuo metu buvau, negalėjau neigti, kad Amitas baisuoklis pastatas. Turėjo savo senovinio žavesio. Tik jau ne tos pilvais išverstais plūduriuojančios, negyvos žuvys vandens paviršiuje. Mano tėtis turėjo apie jį žinoti kur kas daugiau ir grįžus būtinai turėsiu pasidomėti šia mistina aplinka. Aš nuspręndžiau čia nemirti, o išgelbėjus Angelą nešdintis, kiek kojos neša. Labiausiai akį rėžė visose pusėse stovinčios chimeros, demonai, velniai ar raganiai ilgomis, riestomis nosimis. Kiekviena iš jų įamžinusi kažkokį veiksmą, gestą, emociją. Tėtis buvo keistuolis ir jam čia tikrai būtų patikę landžioti. Amitas ant savo sienų turėjo dar ir išraiškingų, 3D formatu vampyrų atvaizdų. Mane jau ėmė dominti, kodėl čia pavaizduota tiek velniškai daug skrupulingų, principingų ir visiškai skirtingų būtybių. Kai kurių viduriuose įkalinti tikri padarai, kurie skleidė bjaurius garsus. Daugiau mažiau jie visi reiškė troškulį ir alkį, norą išsivaduoti ir perplėšti visiems gerkles. Greičiausiai Karalius juos ten kažkokiu būdu uždarė. Žmonės neįtarė esant šio pasaulio kaip kad nenumanė jog pragaras užšalęs ir į viršų braunasi demonų brolija. Koridoriai, kuriuose landžiojome atrodė kraupūs, skirti kankinimams ir įkalinimams. Buvome priversti viso to klausytis: raudų, aimanų, nagų gremžimo į sienas, maldų ne visai žemietiškų ir ne visai sveikų, dejonių lyg bandytų save kuris patenkinti, prašymų ir pagalbos šauksmų, tačiau viltis, kad juos kas ištrauks, buvo visiškai paspirta į šalį. Siaubo namai, toks pavadinimas dažnai sklandė iš lūpų į lūpas, tačiau niekada nežinojau kodėl. Dabar įrodymų galėtų būti ir mažiau.