Našlaitis (BAIGTA)

I DALIS (IVs) "PRISIKĖLIMAS"

NAŠLAITIS. SEPTYNI DEMONAI

IV SEZONAS

I DALIS

PRISIKĖLIMAS

"Padedu ŽMONĖMS"

Kai kurie bėga nuo baimių, kai kurie nuo savęs. Blogiausia, kad taip niekada ir nepabėgia. Betkokiu atveju visada grįžta ten pat, kur buvo. Yra tik dvi gyvenimo versijos: atsigręžti ir pasitikti tas baimes arba bėgti toliau, vadinti save gyvenimo bėgliu.

Pakelti karsto dangtį nebūtų buvę taip prakeiktai sunku, jeigu kažkas nebūtų užmetęs ir stipriai apjuosęs tomis platininėmis grandinėmis. Vargau, bet išspyriau lauk ir įkvėpiau susmirdusio, lavonais pridvisusio kvapo. Nesidairydamas į visas puses atsisėdau tiesiai, kuo sveikiausiomis rankomis suėmiau karsto kraštus ir perbraukiau nagais nugramdydamas dažus. Jaučiausi pats tikriausias vampyras per visą prakeiktą vampyrų istoriją. Bent jau kažkas pasirūpino manimi ir paliko pagalvėlę. Karstas išklotas balta, prie medienos pridaigstyta slidžia medžiaga, o jo forma nepriminė tos senovinės, medinės dėžės penkiais kampais. Ne, tai įprastas stačiakampis karstas, kuriame laidoja XXI amžiaus civilizaciją.

Pats jaučiausi labai neįprastai. Toks sveikas ir pilnas energijos. Smegeninė veikė pilnu pajėgumu. Sugniaužiau pirštus į kumščius, vėl ištiesiau, vėl sugniaužiau. Mano oda vėl turėjo tą natūraliai baltą atspalvį, švelni ir tatuiruota įvairiomis, skirtingų raštų frazėmis. Man nieko neskaudėjo, kaulai ir raumenys savo vietose. Pirmiausiai iškėliau vieną koją, o paskui kitą, stryktelėjau iš to patogaus karsto ir pasitaisiau krauju ištepliotus drabužius. Lūpos išdžiūvusios, aplipusios krauju. Kvepėjo labai pažįstamai. Pirštais pagremžiau suskretusį kraują, užčiuopiau kaip reikiant ataugusią vešlią barzdą. Nuo to per daug neatsiliko ir mano plaukai. Ironiškai susiraukęs susiėmiau už galvos abejomis rankomis. Aš vėl turėjau plaukus! Plikumas nederėjo prie mano akių. Nekenčiau tokios nešvaros. Pasibjaurėjau pats savimi.

Nuspręndžiau, kad viršuje visiems be manęs liūdna, todėl žengiau žingsnį. Žybtelėjo tokia apsauginė siena, bloškė tokia jėga, kad griuvau ant pačio karsto. Pasukiojęs kaklą suirzau, išleisdamas menką garselį. Nušokau žemyn ir pasiraitojau rankoves. Pirštu bakstelėjęs nematomą liniją, akyse išvydau kibirkštėles. Priminė elektros iškrovas per didžiausia audrą. Erdvės man išvis čia niekas nepaliko. Po kojomis, po karstu išraižyta milžiniška juodų kontūrų penkiakampė žvaigždė. Tik dabar pastebėjau kokia runų ir ženklų įvairovė puošė karsto kraštus. Čia buvo tokių, kokių gyvenime nebuvau matęs, apie kurias per dvidešimt vienerius metus nieko nebuvau skaitęs, kurių per jokias devynes galybes nebuvau nupiešęs. Garsiai patapšnojau per kampą ir atsistojau. Sarkastiškai ėmiau juoktis. Skambėjo apgailėtinai, nes tarp kelių šimtų tuščių stovinčių karstų užpildytas buvo tik vienas.

- Tu šunsnukis, Džonai Mersai Aspenai, - balsu juokdamasis apėjau aplink savo šiltutėlį karstą. Teisėtai jis man nepriklausė. - Demonologijos pamokas iškalei juodu rašalu ant baltos lentos. Gudrus šakalas esi, - ironiškai gyriau žvėrį, kurio čia nei nebuvo. Pritūpiau prie pat nematomos sienos. Akimis nužvelgęs nuo pat viršaus iki apačios, vėl pirštu paliečiau ir pajutau, pamačiau tas pačias žaižaruojančias kibirkštis. Sunėriau naguotas rankas tarpusavyje ir sau kuo lengviausiai šypsojausi. - Vienaip ar kitaip, Šuneli, aš iš čia išeisiu, - palinkčiojau. - O tada mudu pažaisim katę ir pelę.

Pirmus dešimt kartų bandžiau pramušti runų bloką, bet kas kartą ta pati gremėzdiška jėga nublokšdavo už karsto. Kėliausi nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Išskėstais pirštais broviausi pro nematomą pinklių lauką, tik gaudavau žiežerbų per nagus. Šimtus kartų sukinėjau ratus, žingsniavau iš vietos į vietą, stebėjau Oktagono kambarį, stebėjau juodus, baltus, rudus ir kitų tamsių atspalvių, margus karstus, trypiau blizgančias kvadratines plyteles. Tokiomis žmonės puošia virtuves, bendruosius kambarius ir galbūt net svetaines. Niekada neatkreipiau dėmesio į veidrodines lubas. Jokios dulkelės, jokio voro. Atspindys priklausė man. Deja, per daug nesigrožėjau tuo vaizdu. Metaliniuose fakeluose deganti ugnis - vienintelė šioje tamsoje esanti šviesa. Po stiklais švytėjo ne mažiau aštuonių.