Našlaitis (BAIGTA)

II DALIS (IVs) "REVOLIUCIONIERIUS"

II DALIS

REVOLIUCIONIERIUS

"Pasipūtęs, bet nebloga tavoji versija"

ANGELAS

- Jeigu atvirsi į pilną vampyrą, nebesugrįši. Įstrigsi kaip mes visi... - ilgiausiai besileisdamas laiptais žemyn zyzė Kemas. Na, išgelbėjau. Dar niekada taip nesigailėjau kaip dabar. Nušokau žemyn. Laiptų dešinėje atidariau apatinę spintelę, paspyriau kelias lėkštės šukes. Plačiai atvėręs ištraukiau krepšį. - Negali ten eiti vienas. Vos tik pasieksi centrą, tave apsups armija Vampyriados karių, - nuraukit kas nors jam liežuvį. Atitraukiau užtrauktuką. Pasitaisęs medalioną, ant kaklo užsisegiau kryžių. - Tas metalo laužas tau nepadės, - laikydamasis už žaizdos, kita ranka už turėklo paprieštaravo jis. Iš galinių kišenėlių sukrapščiau nedidelį strėlyčių rinkinį. Itin smailas, platininis galas blizgėjo bendrojo kambario šviesoje. Kiti galai mediniai. Kažkada užsisakiau jas pagal poreikius. Tokių negamina masiniu būdu ir nepardavinėja medžioklės parduotuvėse. Vadinasi gali panaudoti jas du kartus. Vienas galas skirtas smigti, o kitas šaunamasis. Ištraukiau arbaletą, senus, gerus medinius, paties nudrožtus kuolus. Nusileidau į rūsį. Kemas vis dar burbėjo. - Pasibaigs tos strėlės dar nei neįsijautus, - paėmiau ginklą. Pilną aliuminę apkabą pakeičiau medine. Sugrįžęs nuo stalo siektelėjau rondelį. Sustūmiau viską į kampą, tuoj pat nusivilkau viršutinius, sudriskusius marškinius. - Tu mirsi, - beviltiškai mostelėjo rankomis. Stabtelėjau sviesdamas viršutinius drabužius į kampą.

- Aš gelbsčiu tik žmones, - priminiau jam, laimingai pakeldamas antakius. Kemas jau žiojosi kažką sakyti, bet tai jį greit užčiaupė.

Palindau po karštu dušu. Stovėjau visą valandą. Nuogas kūnas tirpo karštyje. Jau seniai taip gerai nesijaučiau. Pirštais persibraukęs per veidą įsidrėskiau. Pagalvėlėmis prilietęs jutau likusius iltinius dantis. Kemas buvo teisus. Dalelė antgamtinio manęs liko neatvirtusi. Kraujas nutiškėjo tarp kojų pirštų, kartu su vandeniu nutekėjo į nutekamąjį vamzdį. Šviežios žaizdos akyse užsitraukė. Išlipau ir varvantis atsistojau priešais veidrodį. Atrodžiau kitaip. Atrodžiau geriau, tik nepatiko ataugę plaukai ir barzda, ką aš labai greitai sutvarkiau.

Nusileidau į pirmą aukštą daugiau nei po valandos. Kemas patogiai atsirėmęs spoksojo į degantį židinį. Mane nužvelgęs tarstelėjo.

- Gerai atrodai.

Susirinkau daiktus. Kelis kuolus sukaišiojau po rankovėmis, arbaletą ant peties, kelis ginklus į batus, rondelį už diržo, strėlytes į kišenes. Užsisegiau striukę, užtraukiau kapišoną ant galvos.

- Žinau, - atšoviau. Jeigu čia būtų Igoris, jis išvadintų mane narcizu.

Pasinaudojau vampyro greičiu, bet kaip įmanydamas stengiausi išlaikyti žmogišką veidą. Iltys jau liko visame portrete. Teko laipioti per šimtus išvartytų medžių. Vienu tarpu koja įstrigo į senas šaknis. Vožiausi pilvu į žemę ir veidu išariau pelenų paklotę. Kojos kaulas skambiai trakštelėjo. Klyktelėjau susiimdamas už šlaunies, šiek tiek aukščiau kelio. Kol skausmas šaižė it botagas, užsimerkęs raukiau kaktą ir pabandžiau nurimti, kad susiimčiau. Arbaletas gulėjo kiek atokiau nuo manęs, sulindęs į žemes. Ašarotas akis atmerkęs, regėjau sveikų, toliau augančių medžių viršūnes. Siūbuojanti eglė padengta tarsi sniegu atrodė, kad greitu metu pasieks plaukiančius kamuolinius debesis. Taip,

susiėmiau ir atsisėdau. Prisislinkau arčiau ir jėga išlaužęs kietas, tvirtas ir susivijusias šakas, pagaliau iškėliau lūžusią kulkšnį. Suėmęs skausmingą vietą tuoj pat atstačiau. Prireikė laiko, kad atsistočiau, kad išsitiesčiau ir toliau bėgčiau Salemo link.