Našlaitis (BAIGTA)

XVI (IVs) "MIRTININKŲ IŠLIKIMAS"

XVI DALIS

MIRTININKŲ IŠLIKIMAS

"Kaip visada, teliko tamsa"

ANGELAS

Ištrūkę iš to apgailėtino rūsio, pagaliau vėl stovėjome ant savo kojų. Nors ginklų trūkumas, tačiau rondelį laikinai atidaviau Kairai. Ji pažadėjo saugoti Igorio motiną.

- Turėtum ją iš čia išvesti, - suburbėjau jai, slinkdamas palei sieną. Kas kartą, jeigu tik galėdavome, pasislėpdavome už tų statulų, kuriose klyksmas daužėsi į uždaras, vidines sienas. Pirmus kelis kartus dirstelėdavau į akmeninių statulų akis, tačiau nuspręndžiau, kad daugiau to nedarysiu. Nuo jų alkio permirkusių žvilgsnių mano nugara nueidavo pagaugais.

- Kad tave vėl uždarytų? - pasitikslino už manęs sėlindama Kaira. - Tai jau ne. Nes jeigu ir vėl taip nutiks, tai norėsi ten ir pasilikti, - agresyviai pareiškė. Atsisukau į ją išlenkdamas vieną antakį. - Patikėk, norėsi, - nenusileido rimta veido išraiška. Aš jai rūpėjau kur kas labiau, tik gaila, kad aš tuo pačiu jau nebegalėjau jai atsakyt. To nebeleido nei mano kūnas, nei protas.

Staiga išgirdau galybes žingsnių. Priminė gaują. Sustojus prie posūkio, liepiau Kairai su Ani luktelėti, kol pats apsidairęs aplinkui, įsikibau rankomis į aptrupėjusius plytų pirštus ir pasispirdamas ėmiau kopti viršun. Persikėlęs kairėn virš arkinio įėjimo, apsisukau žemyn galva ir it koks voras, tik be tinklų, dirstelėjau, kas kitoj pusėj sienos. Ir tas vaizdas nieko gero nežadėjo. Tokių vampyrų, kurie tupėjo prie pat žemės priešais mano akis, dar nebuvau matęs. Jie priminė šiek tiek beždžionės sudėjimą: rankos itin lieknos ir ilgos. Dar ilgesni ir kraupiškesni buvo, vananą, primenantys nagai. It kokie akvamarinai žybsėjo vienspalvės mėlynos, vyzdžių visiškai neturinčios akys. Tai labai skirtingo amžiaus individai pakeisti šiais kraujasiurbiais. Tik dabar susivokiau, kad tai turėjo būti didžioji dalis Salemo gyventojų. Jų laikysenos sukritusios, stuburai tokie kreivi, kad sumaišytum su metaliniu kabliu. Jie netgi tupėjo kaip prijaukintos beždžionės, ir jų čia buvo keli šimtai.

Tuoj pat grįžau pas Kairą ir Ani. Nušokdamas žemyn mečiausi atgal.

- Kas vyksta? - prisivijo Kaira.

- Jų ten šimtai, Spartuole, - atsigręžiodamas nerimavau. - Nežinia, kiek Karalius jų dar turi. Kažkokie genetiškai pakeisti vampyrai. Nujaučiu, kad tai tie patys, kuriuos matėme lauke.

- Tie sergantys? - paskubomis skuosdami pasukome kairėn. Čia koridorius vis dar buvo tuščias.

- Tie patys, tik šie atrodė gerokai sveikesni. Ir kai sakau gerokai, Kaira, tai turiu omeny visiškai, pilnai energija pakrautus vampyrus tarnus, kurie greičiausiai bus paleisti į laisvę.

- Tuomet nešdinkimės iš čia, - ji sučiupo už mano alkūnės, kiek sustabdydama. Pažvelgiau į ją šaltu žvilgsniu. Ištraukiau ranką nei nedvejodamas.

- Be Marianos aš niekur neisiu. Aš pažadėjau ją surasti, - įsisvyravo minutės tyla. Tolumoje vis dar girdėjau tuos šlykščius pabaisų kliedesius. - Nagi, eime, - paraginau.

Vaikščiojome gana ilgai ir jau pradėjau abejoti ar tik nevaikštome ratais. Staiga pasigirdo labai skardus, lyg kas per lėkštę šaukštu daužytų, garsas. Jis sklido iš visų pusių.

- Jie žino, kad pabėgome, - atsidusau perversdamas akis. - Velniai rautų, čia jų kvailas signalas.

Kažkokiu būdu išbėgome prie to paties baseino.