Našlaitis (BAIGTA)

XXVI DALIS "SAVĘS PRARADIMAS"

XXVI DALIS

SAVĘS PRARADIMAS

"Jie visvien bailiai"

KAIRA

Juodas katilas ir raudonas kylantis dūmas tiesiai iš burbuliuojančio viralo. Pirštinėtos rankos vis maišė ir maišė ilgu pagaliu, žingsniavo ratais. Ant žemės nupieštas milžiniškas ženklas, lyg nukapota rodyklė rodanti kelią į nežinomybę. Galėjau prisiekti, kad jau esu ją kažkur mačiusi, bet prisiminti kur, neišdrįsau. Asmuo dirbantis patalpoje sukosi atgal, lyg žinodamas, kad jį stebiu, lyg nujausdamas, kad jis nėra vienas. Veido negalėjau pažinti, bet tos akys... Baltut baltutėlės be jokių vyzdžių akys žvelgė tiesiai į mane. Iš pradžių bandžiau atsitraukti, bet tada suvokiau, kad iš tikrųjų manęs jis nei nemato. Galvojau tol, kol jis nusišypsojo. Kojos nešė mane atgal, bet kur, negalėjau pasakyti. Bėgau koridoriumi. Kokiu dar koridoriumi? Aš juk negaliu bėgti. Aš juk negaliu vaikščioti, aš... Viskas aptemo. Stovėjau vienoje vietoje. Palei mano kojas gulėjo jaunas vaikinas, rankas ištiesęs į šonus. Jis kosėjo ir atrodė leisgyvis. Suraukusi kaktą parklupau prie jo ir siekiau padėti, bet mano ranka lyg vaiduoklio perrėjo kiaurai. Jis springo krauju, o viena ranka be pirštinės buvo siaubinga: skylėta, vieni kaulai ir jokios mėsos, odos, tik skeletas. Ranka vis dar stengiausi jį paliesti, bet veltui. Atsikėlusi ėmiau trauktis nuo jo, bėgti, bet vėl prisiminiau. Aš negaliu bėgti. Aš nevaikštau. Aš... Pramerkusi akis įsispoksojau į lubas. Giliai ir tyliai įkvėpiau. Tai buvo blogas sapnas, kažkoks košmaras. Nurimusi pabandžiau užsimerkti ir vėl užmigti, tačiau išgirdau kažką kvėpuojant. Iš pradžių pamaniau, kad išsigandau pati savęs, bet sulaikiusi kvėpavimą suvokiau, kad ne. Iš lėto atsisėdusi krūptelėjau. Ant kėdės kažkas sėdėjo. Sunkiai nurijau, nustojau mirksėti. Ketinau įjungti šviesą, bet mane sulaikė.

- Jis sakė man, kad mėgsti šaltį, - prabilo be galo pažįstamas balsas. - Sakė, kad jauti malonumą būdama su juo, sakė, kad jauti nepasotinamą šalčio alkį, - mėnulio prieblandoje pasirodė Angelo veidas. Atsirėmiau į lovos atlošą. Jis šyptelėjo. Po tiek laiko išvydusi jį baisiausiai sutrikau, išsigandau ir dvejojau, ką matau prieš savo akis. - Ar dabar jauti tą malonumą? - rankoje sukiojo aštrų durklą. Angelo akys buvo juodos, veidas papilkėjęs ir pikto žvilgsnio, tačiau kartu ir labai pasimetusio. Jo kūnas drebėjo, rankos atrodo vos nulaikė peilį. Panašu, kad jo drabužiai nekeisti nuo tos dienos, kai mačiau jį paskutinį kartą skersgatvyje. Atrodė apiplyšę ir sutepti krauju, o veidas turėjo žaizdų, įbrėžimų, lūpa praskelta. Ko gero jį sužalojo Igoris per muštynes ligoninėje.

- Kas tu toks? - atsargiai paklausiau. Angelas nieko neatsakė. Kaip dabar norėjau jį apkabinti, kaip dabar norėjau pajusti jo rankas ant savo liemens, kaip norėjau pamatyti jo pilkas, be galo gražias akis. Norėjau, kad jis grįžtų, kad tame kūne būtų tikrasis Angelas, kad sugrįžtų vampyras, kuris slėpėsi nuo manęs, bijodamas mano žvilgsnio ir atstumimo. Šito aš bijojau, nors dabar mane kažkas kaustė. Reagavau ramiai ir šaltai. Gal to išmokau būtent iš Angelo? Gal jis taip visada jaučiasi? - Ko tu nori? - jam artinantis klausinėjau, rankomis po antklode stengdamasi pasitraukti, tačiau buvau beviltiška. Man trūko užsispyrimo ir jėgos išlipti, ir bėgti. Trūko drąsos rėkti, kad kažkas ateitų, nes kiekvieną nanosekundę tikėjausi, kad Angelas sugrįš. Durklas makalavosi jo rankoje, lyg svaidoma žvaigždė. - Ką tu man darysi? Angele, tai ne tu, - jis manęs nesiklausė. Demonas keliu priklaupė ant lovos krašto ir griebęs mane, staigiai nuklojo antklodę ir atitempė iki savęs. Užsimojusi trenkiau antausį, mušiausi. Ketinau vožtelėti dar kartą, bet Angelas tik nusišypsojo ir sugriebęs mano ranką atsisėdo ant manęs, keliais prispausdamas rankas. - Ką tu darysi?! Paleisk! - bandžiau išsivaduoti. Akyse kaupėsi ašaros. - Angele, tai ne tu! Angele, tu vampyras. Tu vampyras! - surikau. Jis tik šypsojosi, sumurmėjo kažką nesuvokiamais žodžiais. Ėmiau spiegti. - Ne! Ne! - purčiau galvą. - Ne! Tu vampyras! Tu ne demonas! - beveik žviegiau iš nevilties. Angelas ranka tuoj pat užčiaupė man burną. Bandžiau jam įkąsti, bet nepavyko. Judėjau ir išsisukinėjau, bet jo kūno svoris, tarsi dešimteriopai sunkesnis. Ašarotomis akimis žiūrėjau į jį, o Angelas nematė tame problemos. Jis apvertė durklo ašmenis į mane ir laikydamas užčiauptą burną, mano nerimstantį kūną pasuko veidą į dešinę pusę.