Prologas

2.5K 88 2
                                    

1873 metais, vasario penkiolikta dieną Haven miestelyje dingo visų mylimas žmogus. Po savaitės jo lavoną miške rado meždiotojas. Gyventojai susirinkę svarstė kieno gi darbas tai galėjo būti? Galiausiai nutarė - tai vilkų darbas. Juk šitokiose giriose jų pilna. Bet tuoj pat iškilo kitas klausimas - kaip jie gali būti tikri, kad vilkai negrįš? Buvo surinkti vyrai, kad šie saugotų mažą miestelį. Vilkų nesimatė, bet žmonės ir toliau dingo. Iš pradžių tik kartą į mėnesį, vėliau kartą į savaitę. Žmonės suvokė, kad tai kur kas blogiau nei vilkai. Jie bijojo, kad tai koks maniakas. Visų akys nukrypo į naująjį ir atgrasų kaimyną, kuris atvyko prieš prasidedant dingimams. Žmonės pradėjo jo bijoti. Visi seno, o jis kaip atrodė jaunas, taip ir neseno.

1899 metais žmonės išdrįso įsiveržti į jo namus. Jie tikėjosi, kad ras kraupų namą, pilną žmonių lavonų, žolelių ir kitų raganavimo ir žudymo įkalčių. Bet namas buvo beveik tuščias. Tebuvo lova ir šaldytuvas. Nebuvo nė pačio keistuolio. Įsiverželiai buvo pasimetę, gi jo namas buvo stebimas! O niekas nematė jo išeinančio. Visi, lyg vienas kruptelėjo, kai durys atsidarė ir į vidų įėjo vyriškis.
-Sveiki gyvi, mieli kaimynėliai, - pasisveikino nusiimdamas kepurę.
Visi linktelėjo jam ir staiga susigėdo, kad šitaip įsiveržė į jo namus. Galbūt sąžinė juos būtų griaužusi, jei ne ta keista raudona dėmė ant jo marškinių.
-Ant laužo jį! - suriko viena jau kiek vyresnio amžiaus mergina.
Miestiečiai sukūrė laužą ir atvedė keistuolį, kuris spyriojosi.
-Aš nieko nepadariau! Jūs neturitė teisės manęs žudyti!
Bet žmonės šventai tikėjo, kad jei keistuolio nebus - nebebus ir žmonių dingimų, bei žudimų. Vargšas žmogus buvo žiauriai sudegintas miesto aikštėje. Bet jo paskutiniai žodžiai dar labiau išgąsdino miestiečius:
-Jūs ir jūsų vaikai, vaikų vaikai ir visos ateinančios kartos, kurios gyvens čia kentės žiaurius nužudymus! Ir jūs niekur nepabėgsite!
Keistuolis staiga paskutinį kartą suriko ir jo kūnas pajuodo. Kelioms minutėms įsivyravo tyla, kurią nutraukė garsus sprogimas lauže. Miesto vyrai pradėjo temti vandenį ir gesino laužą. Žmonės buvo išsigandę, kai nerado vyro palaikų užgesusiame lauže. Bet visi gerai suprato. Kad ir kas jis buvo - velnias ar jo kūrinys - vyras kalbėjo rimtai. Šis miestas užkeiktas.

Metai bėgo ir žmonėms žudynės tapo įprastu reiškiniu Haven miestelyje. Daug kas bandė bėgti ir gelbėtis, bet jie grįždavo. Ir grįždavo tik jų kūnai. Miestiečiams neliko nieko tik su tuo susitaikyti ir gyventi amžinoje baimėje.

Bet ši istorija prasideda 1989 metų liepos 23-iosios dienos vakarą. Kai du įsimylėjeliai Sadie ir Marvin ėjo pasivaikščioti vakare. Buvo ramus vakaras. Jie manė, kad jei jie bus kartu jiems niekas nenutiks. Jie besijuokdami ir beplepėdami nė nepastebėjo kaip atsirado parke. Staiga abu pasijuto nejaukiai.
-Marvi, eime jau namo. Man baisu, - prisiglaudė arčiau jo Sadie.
-Sadie, viskas gerai. Nieko mums nenutiks, - ramino ją jos vaikinas.
-Ne, Marvi, einame namo. Ten kur saugu ir šilta, - prašė Sadie.
-Jei tu dėl to jausiesi ramiau galime eiti, - pabučiavo jos kaktą ir apsikabinę apsisuko.
Tyloje pasigiro merginos klyksmas, kai pamatė prieš juos vaikino figūrą.
-Nagi, nagi.. Argi nežinote, kad vaikščioti tokiu vėlyvu metu yra pavojinga? - paklausė dusliu balsu.
Siaubas matėsi saldžiosios porelės akyse.
-Prašau nieko nedarykite mums, - sucypė mergina.
-Bet jūs toks gardus kasnelis, - žengė žingsnį vaikinas prie merginos.
-Nelysk prie jos, - įsikišo Marvin.
-Aš alkanas, o jūs man patiekti kaip desertas ant lekštutės.
-Prašau, mes padarysime ką tik norėsi, - pravirko mergina. - Tik palik mus ramybėje.
-Negaliu jūsų tiesiog paleisti, - nusijuokė kraupiu juoku.
-Prašau, - maldavo mergina.
-Galim sudaryti sandorį.
-Kas tu esi? - paklausė Marvin.
-Na, žmonės mane vadina žudiku. Nors aš tai nėra visiška tiesa, - nerūpestingai atsakė.
-Kas per sandoris? - paklausė Sadie.
-Už savo gyvybes atiduosite man kitą.
-Kas bus tas kitas? - pasidomėjo vaikinas.
-Nežinau, ko tik užsigeisiu, - trūktelėjo pečiais žudikas.
-Gerai, gerai, - sutiko mergina. - Jei tik mes su Marvin liksime gyvi.
Žudikas išsišiepė ir linktelėjo.
-Prisimink, kad pažadų laužyti nevalia.
Porelė nė nespėjo mirktelėti, kai keistas vaikinas dingo.
-Eime greičiau, Marvin, - tempė išsigandusi Sadie savo vaikiną.

Tada Sadie atrodė, kad ji gali paaukoti bet ką, kad tik liktų gyva su savo vaikinu. Bet tik po kelių metų suvokė padariusi didžiulę klaidą...

Killer ;; l.t.Where stories live. Discover now