-Laila, baik, - liepė Caslynn.
-Ką baigti? - sutrikau.
-Baik apsimetinėti, kad tau viskas gerai. Tu išsiblaškiusi.
-Aš neišsimiegu, Cas, - lėkštai pasiteisinau.
-Tu išsimiegi, Lei, ir tu tai žinai! Kas tau yra, saulute? Ar tu nepasitiki manimi?
-Caslynn, aš pasitikiu tavimi. Aš tiesiog... - neberadau žodžių.
-Įskaudinta? - pabaigė sakinį už mane.
Sutrikusi žiūrėjau į ją. Ką ji turi omenyje?
-Raven, - priminė man.
Ak, tiesa! Mano lūpų kampučiai nusvyro žemyn. Kaip galėjau jį pamiršti? Uh, tas nemandagus ir kraupus mėlynakis užėmė visas mano mintis! Nors galbūt turėčiau jam dėkoti dėl to?
-Atleisk, - nuleido akis Cas. - Aš nenorėjau tavęs.. tau priminti to asilo.
-Viskas gerai, Cas. Bet manau man reikia eiti namo, - pasižiūrėjau į telefono ekraną.
-Aš tave palydėsiu, - atsistojo nuo suoliuko Cas.
-Ne, Caslynn, aš pareisiu pati. Aš tiesiog turiu prasiblaškyti, gerai?
-Ar tu pyksti ant manęs? - paklausė nuliūdusi.
-Ne, Cas, ne, - atsistojau. - Aš noriu apie viską pamąstyti. Viena.
-Gerai, - nusileido ji. - Bet vos grįži paskambink ar parašyk man.
-Gerai, gerai, - pavarčiau akimis.
-Nepamiršk, - apkabino mane.
Prižadėjau nepamiršti ir atsisveikinusios išsiskyrėme. Nutariau eiti pro mišką. Tikriausiai dėl to, kad mažytė dalelė manęs norėjo sutikti tą vaikiną. Tą Louis.
-O, mažyte, - išgirdau balsą ir apsisukau.
Visiškai pasimečiau pamačiusi Džordžą. Ką jis čia veikia?
-Tu man skolinga šokį, prisimeni?
-Aš tau nieko neskolinga, - atrėžiau.
Jis pradėjo eiti link manęs. Mano rankos po truputį pradėjo drebėti. Žengiau žingsnį atgal. Jis atlošė galvą ir nusijuokė.
-Argi tu manęs bijai?
-Ne, - atsakiau.
-Tai tada kodėl tu traukiesi? - priėjo arčiau, o aš - toliau.
Nieko neatsakiau tik ėjau atgal. Kelis kartus suklupau, bet išlaikydavau pusiausvyrą.
-Nagi, meilute, nesitrauk nuo manęs.
Mano nugara atsiremė į medžio kamieną. Mano nugarą badė mediena. Džordžas tik išsišiepė ir priėjo prie manęs. Iškėliau rankas, bandydama palaikyti atstumą tarp mūsų. Jis tik dar sykį nusiuokė ir grubiai patraukė mano rankas. Jo kūnas prisiglaudė prie manojo. Stūmiau jį nuo savęs.
-Nenori šokti, tai tada atsiskaitysime kitaip, - jo nosis prilietė mano kaklo linkį.
Prikandau lūpą, kad ši nepradėdų virpėti ir kad aš nepravirkčiau. Buvo sunku tvardytis. Norėjau šauktis pagalbos, bet tai vis vien būtų beprasmiška. Niekas vakarais nevaikšto miškuose. Ir kodėl aš ėjau viena? Kvailas noras sutikti Louis!
-Tu kvepi nuostabiai, žinai tai? - sušnabždėjo man į ausį.
-Ko tau reikia iš manęs? - drebančiu balsu paklausiau.
-Tavęs, - sušnabždėjo.
-Baik, prašau, - stūmiau jį nuo savęs.
-Kokia tu mandagi, - nusijuokė.
Jo rankos pradėjo slinkti link mano šlaunų. Nebesusivaldžiau ir kukčiojimas paliko mano lūpas. Pajutau jo ranką ant skruosto. Ir tai nebuvo švelnus paglostymas. Tai buvo skaudus antausis.
-Baik žliumbti, maže, - spjovė žodžius. - Arba gausi dar.
Iš visų jėgų bandžiau save sutramdyti, bet nesugebėjau. Atvirkščiai kukčiojimas tik augo. Jo ranka vėl pakilo ir aš užsimerkiau. Nustebau, kai nepajutau skausmo. Jaučiau, kaip Džordžas su didele jėga yra nustumiamas nuo manęs. Neišlaikiusi savęs kritau ant žemės. Mano dėlnai susitepė žemėmis. Nekreipdama į tai dėmesio nusišluosčiau ašaras ir pakėliau galvą. Pradėjau klykti, kai pamačiau Louis smaugiantį Džordžą, kuris buvo pakeltas nuo žemės. Staigiai pašokau ant kojų. Stebėjausi kaip jos mane išlaikė, kai šitaip drebėjo. Pribėgau prie vaikinų.
-Paleisk jį, - rėkiau.
Džordžo veidas buvo pabalęs.
-Stok, tu jį nužudysi! - rėkiau.
Mėlynakis atrodė manęs nė negirdėjo. Bandžiau atplėšti vieną nuo kito. Bet tai nepadėjo. Pasidarė silpna. Įsikibau į Louis ranką. Viskas pradėjo suktis.
-Prašau, meldžiu paleisk jį, - mano balsas buvo silpnas dėl tokio staigaus mano sveikatos pokyčio.
Louis rankos paleido Džordžo kaklą ir šis nukrito ant žemės.
-Daugiau niekada neliesk jos, supratai?! - suriko ir spyrė į jo pilvą.
Mano nugara lakstė šiurpai dėl Louis griežto ir pavojingo tono. Paleidau jo ranką akimirksnius. Jis atsisuko į mane ir jo mėlynos akys atrodo net pašviesėjo šiek tiek. Išsigandusiu žvilgnsiu pasižiūrėjau į jį. Išgirdau silpną dėjavimą iš skausmo. Kritau ant kelių prie Džordžo.
-Ar tau viskas gerai? - paėmiau jo veidą į rankas.
Jis neatsakė tik sunkiai kvėpavo.
-Tu jį galėjai nužudyti! - pradėjau rėkti ant stovinčio šalia vaikino.
-Gaila, kad sutrukdei, - jo tonas buvo toks griežtas.
Pajutau ant rankos kažką drėgno ir atsisukau į Džordžą. Pradėjau klykti, kai pastebėjau kraujo upelį tekantį iš jo burnos ant mano rankos. Louis ranka sugriebė manąją ir patraukė nuo Džordžo.
-Tu jį sužeidei, asile! - rėkiau ir drąskiausi.
-Jis lindo prie tavęs, - priminė.
Stebėjau kaip kraujas bėga iš Džordžo burnos ir pradėjau garsiau verkti. Aš nenorėjau, kad jis mirtų. Aš negalėjau jo palikti čia, miške, merdijančio.
-Jam viskas bus gerai, - bandė nuraminti mane.
Užsidengiau veidą rankomis. Kukčiojau į savo purvinus delnus. Išgirdau kaip Louis sunkiai atsiduso ir jo rankos apsikabino mane. Sustingau. Negalėjau nė normaliai kvėpuoti.Pakėliau ašarotas akis ir pasižiūrėjau į jo veidą. Jo akys buvo tokios švelnios... Žiūrėjau į jo akis ir jutau, kaip mano širdies plakimas ir kvėpavimas grįžo į normalų ritmą. Jo lūpų kampučiai kiek pakilo. Papurčiau galvą ir nutraukiau mūsų akių kontaktą. Sumirksėjau kelis kartus ir pasižiūrėjau pro petį.
-Kur..? - nustebau nebepamačiusi Džordžo.
-Jis pabėgo,- atsakė į mano klausimą. - O tau reikėtų nusiprausti prieš grįžtant namo.
-Kaži kaip tai padaryti? - tyliai suburbėjau ir atsidusau.
-Netoli čia yra upelis. Ten gali apsiprausti, - pasiūlė.
-Na jau ne, ačiū, toliau į mišką aš neeisiu, - papurčiau galvą.
Supratau, kad aš vis dar stoviu jo glėby ir pasijutau nejaukiai dėl to. Bemat atsitraukiau žingsniu toliau nuo jo.
-Aš palydėsiu tave, - įsakmiai tarė.
Papurčiau galvą ir pastebėjau, kad jis neliko patenkintas tuo.
-Tu eisi kartu. Nagi, nejau nori, kad tavo mama be reikalo nerimautų.
Sučiaupiau lūpas. Žinojau, kad jis teisus. Neturėčiau nervinti mamos. Bet tikrai neturėčiau pasitikėti šiuo beveik-žmogžudžiumi. Jis paėmė mano delną ir pradėjo tempti mane paskui save. Turėjau bėgti kad spėčiau paskui jį. Jis sustojo prie upelio. Apsidairiau. Čia iš tiesų buvo labai graži vieta. Mėlynakis paleido mano ranką ir aš lėtai nuėjau prie upelio. Priklupau ir nusiploviau rankas. Mėgavausi šiltu vandeniu ir nusiploviau veidą. Pakėliau veidą nuo vandens ir apsisukau. Nustebau, kai neberadau Louis. Atsidusau ir pasižiūrėjau į vandenį. Jis tyliai čiurleno ir ramino mane. Pirštu braukiau per vandens paviršiu. Pašokau, kai supypsėjo mano telefonas. Gavau žinutę nuo Caslynn: "Ar tu jau namie? x". Nusišypsojau. Džiaugiausi, kad turiu ją. Džiaugiausi, kad kažkam aš rūpiu. Atrašiau jai: "Beveik. Myliu tave ;)". Atsistojau ir beveik pasišokinėdama pradėjau ieškoti kelio namo. Tikėjausi nepasiklysti čia. Ėjau ten kur jaučiau, kad turiu eiti. Didžiavausi savimi, kai suradau kelią namo.
