Vakarop su Caslynn nuėjome į piceriją. Nusipirkom pora mažyčių picų išsinešimui ir grįžome į mano namus. Iš galvos vis neišėjo Louis. Kodėl jis nori susitikti su manimi? Ką galiu prarasti jeigu nueisiu? O jeigu mane išprievartaus, sumuš ir paliks miške? Įsijungėme filmą ir pradėjome valgyti picą. Suvalgiusios pasipraginom popkornų. Cas užmigo apie trečią nakties, bet aš negalėjau. Mano galvoje buvo per daug minčių. Išjungiau televizorių ir užklojau Caslynn. Užlipau laiptais aukštyn į savo kambarį ir įsijungiau šviesą. Iš po čiužinio ištraukiau įvaikinimo dokumentus ir atsisėdusi ant lovos pradėjau juos nagrinėti. Radau savo tėvų vardus. Aš turiu įbrolį?! Tai kodėl aš apie tai nieko nežinau ir kur jis po velnių dabar? Dokumentuose taip pat radau vaikų namų pavadinimą, adresą ir telefono numerį. Atsistojau nuo lovos ir susiradau telefoną. Įsijungiau fotoaparatą ir nufotografavau pavadinimą su adresu. Užverčiau dokumentus ir vėl paslėpiau juos po čiužiniu. Kaži iš kur aš juos gavau? Galbūt reikėtų apie tai pasikalbėti su tėvais? Jaučiausi pasimetusi ir šis jausmas man labai nepatiko. Giliai atsidusau ir persirengiau į pižamą. Atsiguliau į lovą ir užsiklojau save. Kurį laiką tiesiog spoksojau į lubas. Kodėl viskas taip painu? Atsisėdau lovoje suvokusi, kad aš net dorai nežinau kas man nutiko ir kodėl aš praradau savo atmintį. Papurčiau galvą ir vėl išlipau iš lovos. Man reikia gryno oro. Vietoj to, kad eičiau iš namų paprasčiausiai atsidariau langą. Pažvelgiau į dangų. Jis buvo žvaigždėtas ir tobulas. Giliai atsidusau ir atsisėdau ant palangės. Pamažu pradėjo švisti. Man tikrai reikėtų dar numigti. Grįžau į lovą ir vėl atsiguliau šį kartą bandydama užmigti.
-Kelkis tingine, - pradėjo mane purtyti Caslynn.
Sunkiai pramerkiau akis ir atsirėmusi alkūnėmis į lovą vos ne vos sugebėjau pakelti galvą nuo pagalvės.
-Ko reikia? - mano balsas buvo prikimęs.
-Aš išeinu, Lei, šiandien eisiu į pasimatymą, - pakilnojo antakius.
-Uh, tai šaunu, - nusižiovavau ir prabraukiau ranka per savo plaukus.
-Gerai, dabar tikrai einu. Gali dar miegoti. Ate.
Cas išėjo iš kambario, o aš vėl atsiguliau. Pasižiūrėjau į laikrodį. Buvo vos tik devynios ryto. Apsiverčiau lovoje ir neapskaičiavusi lovos dydžio... iškritau iš jos.
-Auč, - pasitryniau alkūnę, kurią krisdama nusimušiau.
Piktai atsidusau ir atsistojau. Nusviedžiau kaldrą ant lovos ir nuėjau į vonią. Nusiprausiau po dušu ir apsiviniojau rankšluostį aplink savo kūną. Grįžau į kambarį ir greitai apsirengiau džinsus ir palaidinę ant šleikučių. Pasižiūrėjau į veidrodį. Mano veidas per daug išdavė mano miego trūkumą. Pasiėmiau savo kosmetinę ir greitai pasidažiau. Stengiausi dažytis kuo mažiau. Išsišukavau savo plaukus ir greitai susirišau juos į kuoduką. Galiausiai apsiaviau kedukus ir pasiėmiau tašę. Į ją įsidėjau savo lūpų blizgį, piniginę, telefoną, ausinukus. Uždariau langą. Išėjau iš namo ir suvokiau, kad neturiu kaip nuvažiuoti. Garsiai suurzgiau ir išsitraukusi telefoną išsikviečiau taksi. Kol laukiau kelis sykius patikrinau ar tikrai užrakinau duris. Sulaukusi taksi įsėdau į vidų ir sudiktavau adresą.
-Ar jūs tikrai norite ten važiuoti? - susiraukė taksistas.
-Na, taip? - pasakiau pasimetusi.
-Na gerai, - trūktelėjo pečiais jis.
Važiavome gan ilgai. Privažiavome mišką ir man pasidarė neramu. Nieko nesakiau, tik laukiau kas nutiks vėliau. Taksistas pasuko į mišką ir pavažiavęs kelias minutes sustojo. Sumokėjau taksistui ir išlipau iš taksi. Vos tik man uždarius dureles jis išvažiavo. Su siaubu pasižiūrėjau į namą. Jis buvo trijų aukštų ir atrodė apleistas, bei apdegęs. Nebūčiau patikėjusi, kad čia vaikų globos namai, jei ne apsitrynęs pavadinimas virš durų. Kelis sykius pabeldžiau į duris, bet niekas neatsiliepė. Palenkiau rankeną ir duris pačios prasivėrė.
-Ar kažkas čia yra?! - surikau.
Lėtai ėjau koridoriumi. Grindys po mano kojomis traškėjo. Nesupratau kodėl einu tolyn, o ne grįžtu atgal namo. Atidarinėjau visas duris. Beveik visuose kambariuose buvo apdegusios lovos. Pirmame aukšte nieko neradus nutariau pakilti į antrą aukštą. Suradau laiptus ir pamažu pradėjau lipti jais. Laikiausi turėklo. Žengiau dar žingsnį aukštyn, kai laiptas po mano koja pradėjo traškėti ir įlūžo. Pajutau dvi rankas ant savo liemens, kurios atitraukė mane. Apsisukau norėdama pasižiūrėti kieno tai rankos bet nieko nepamačiau. Nieko čia nebuvo. Man pasivaideno. Mano širdis pradėjo plakti smarkiau, delnai prakaitavo. Norėjau apsisukusi bėgti iš šio kraupaus namo, bet kažkas mane stabdė ir viliojo aukštyn. Perlipau sulūžūsį laiptą ir greitai užsikabariojau į antrą aukštą. Vėl vaikščiojau pro kambarius, kol galiausiai viename kambaryje radau visiškai švarią spintelę, kuri labiau priminė seifą. Pravėriau vieną iš stalčių. Čia radau dokumentus. Žengiau žingsnį arčiau kai vėl išgirdau nemalonų traškėjimą. Šį kartą traškėjo grindys, kurios pradėjo lūžtį. Norėjau apsisukti ir bėgti iš čia, kai pradėjau kristi žemyn. Pradėjau klykti, bet vėl pajutau dvi rankas, į kurias švelniai nusileidau. Mano akyse susikaupė ašaros ir aš stipriai užsimerkiau. Visa drebėjau. Jaučiau, kaip žmogus, kuris laikė mane pradėjo eiti. Baimė suparalyžiavo mano kūną. Kai tik pajutau tvirtą žemę po kojomis išdrįsau atsimerkti. Prieš save pamačiau Louis. Norėjau paklausti ką jis čia daro, bet vis dar negalėjau atsigauti. Pasižiūrėjau į namą, kuris pradėjo griūti tiesiog mano akyse. O kas jeigu būčiau buvus viduj? Mano kvėpavimas patankėjo ir ašaros pradėjo lietis iš akių.
-Šš, - ramino mane Louis. - Viskas gerai.
Mano rankos... ne. Mano visas kūnas drebėjo. Kelias minutes stovėjau ir bandžiau nusiraminti.
-Kodėl tu čia? - galiausiai įstengiau paklausti.
-Nejau tikrai manei, kad leisiu tau save nužudyti?
-Iš kur tu žinojai, kad aš čia? - galiausiai nusukau akis nuo jau namo griūvėsiu ir pasižiūrėjau tiesiai į mėlynas Louis akis.
Jis giliai atsiduso.
-Einam, tu turi dar daug ką prisimti...
Vaikinas paėmė mano ranką ir pradėjo vesti mane mišku.
-Kur tu mane vedi? - paklausiau.
-Pamatysi, - trumpai atsakė.
Ėjome neilgai. Sustojome prie upelio. Bet tai nebuvo ta pati vieta kur buvau užvakar.
-Nori prisėsti? - paklausė ir pats bumtelėjo ant žemės.
Nedrąsiai atsisėdau išlaikydama tarp mūsų atstumą.
-Gerai, dabar gali manęs klausti ko tik nori, - palinksėjo.
Daugybė klausimų praskrodė mano mintis. Net nežinojau nuo kurio pradėti. Net nepajutau kaip mano lūpas paliko kiek keistas klausimas:
-Ar tu mane gerai pažįsti?
