-Ar tu jau nori eiti miegoti? - paklausė Louis.
Palinksėjau, tačiau jaučiausi kaip nesava po pokalbio su Caslynn. Jaudinausi, kad jai kas nutiks. Kas bus kai tie vyrai grįš pas ją? Kaip įprastai, užsidėjau Lou marškinėlius ir nuėjau miegoti.
Iš Louis pozicijos:
Priglaudžiau Leilą arčiau savęs. Jos oda kvepėjo. Jos kūno šiluma maloniai šildė mane. Tai buvo viskas ko man reikėjo, kad aš pamirščiau koks iš tiesų aš esu. Nežinau ką daryčiau jei prarasčiau ją. Be šios nuostabios merginos aš vėl būčiau tik žudikas. Velnio marionetė. Leila pasimuistė ir ištrūkusi iš mano glėbio atsisėdo ant lovos. Pakėliau savo kūną atsiremdamas alkūnėmis į lovą. Leila kelias akimirkas nieko nedarė tiesiog sedėjo ant lovos ir žiūrėjo į priekį.
-Meile?
Ji nesureagavo. Laukiau ką mergina darys toliau. Leila atsistojo nuo lovos ir priėjo prie savo krepšio. Kurį laiką knisosi po jį. Tada kažką ištraukė. Mergina išsitiesė. Kitas jos veiksmas mane tikrai pribloškė. Ji tiesiog nusimovė savo apatinius. Buvo tamsu, nelabai kas matėsi, tačiau vis tiek tai buvo keistas elgesys jai. Leila užsidėjo tamsius apatinius ir juodus džinsus. Tada priėjo prie kedės ir pakėlė juodą mano maikę. Užsidėjo ir ją. Tada atsisuko į mano pusę ir tik dabar pastebėjau ašaras tekančias jos skruostais. Geriau įsižiūrėjęs supratau, kad tai kraujas. Ji vėl verkia krauju. Staigiai pašokau iš lovos ir pribėgau prie jos. Tačiau Leilos žvilgsnis buvo tuščias. Atrodė, kad ji užhipnotizuota ir tai priminė vakarykštę naktį.
-Leila, kur tu eini? - paklausiau rimtu tonu.
-Aš einu į jos laidotuves, Louis.
-Į kieno laidotuves tu eini?
Leila neatsakė. Uždėjau rankas ant jos pečių.
-Leila, į kieno laidotuves tu eini?
-Į jos laidotuves, Louis. Tu ją nužudei, Louis. Man reikia į jos laidotuves, Louis.
Ji kalbėjo lyg būtų psichiškai nesveika . Na, aš neturėčiau jos teisti.
-Leila, ar gali pasakyti jos vardą?
-Galiu, tačiau jei aš dabar neišeisiu, Louis, aš paveluosiu į laidotuves.
Susiraukiau. Kokį velnią ji čia kalba?
-Leila, ar galiu eiti su tavimi?
-Gali, Louis.
Ji išėjo iš namo. Buvo tamsu. Ėjome gana ilgai, stebėjausi, kad jai nepaskaudo jos basų pėdų.
-Leila, ar mes eisime dar ilgai?
-Tai vyko HeavenHell miške, Louis. Jis gana toli, Louis.
HeavenHell miškas? Kur jis po velnių?
-Leila, o kur yra tas HeavenHell miškas?
-Jis netoli tavo namų, Louis.
-Oh. O aš galiu tave nunešti prie savo namų, Leila? Tai turėtų sutrumpinti kelią.
-Gali, Louis.
Užsimečiau ją ant savo nugaros ir pradėjau bėgti tolyn. Už gerų 5-10 minučiu buvau jau miške, kurį jau drąsiai galėjau vadinti savo namais. Pastačiau ją ant kojų. Vos jos basos pėdos prilietė žemę ji pasileido bėgti. Greitu žingsniu sekiau ją. Netikėtai ji sustojo ir aš vos neatsitrenkiau į jos nugarą. Apsidairiau. Buvome vidurį miško.
-Ar čia-
-Ne, ne, ne, ne... - Leila pradėjo kartoti žodį "ne" lyg būtų užsikirtusi plokštelė.
-Lei-
Staiga ji susmuko ant žemės. Atrodo mano širdis sustojo krūtinėje akimirkai. Atsiklaupiau prie jos. Padėjau jos galvą ant savo kelių.
-Leila, mažute.. Atsibusk, meldžiu, - glosčiau jos skruostą.
Jos akių vokai sukrutėjo. Vos vos prasimerkė. Atrodo akmuo nusirito nuo krūtinės ir aš pradėjau bučiuoti jos skruostus, kaktą, nosį, smakrą - visą jos nuostabų veidą.
-Umh, Lou? - Leila tyliai nusijuokė.
-Kaip jautiesi? - paklausiau.
-Nuosta- Kur mes esam? - sutrikusi apsidairė.
-Tu čia mane atvedei, Leila. Sakei, kad eini į jos laidotuves.
-Į kieno laido-
Merginos akys pradėjo plėstis, kai ji pažvelgė už manęs. Jos nagai susmigo į mano odą. Nereikėjo man nė atsogręžti. Blogis tiesiog jautėsi atmosferoje. Buvau įsitikinęs, kad tai Jis.
Iš Leilos pozicijos:
Nesupratau ką mačiau už Louis nugaros. Tai buvo lyg juodas dūmas. Smarkiau suspaudžiau Louis rankas. Dūmas pranyko, o aš delnais patryniau savo veidą. Pajaučiau ant jų drėgmę. Pažvelgiau į delnus. Kodėl jie raudoni? Raudonas skystis ant mano veido... Pasidarė silpna.
-Louis, nykstam iš čia, - greit sumurmėjau. - Čia kažkas netaip.
Louis staiga atsistojo. Čia tikrai kažkas netaip. Atsistojau ir aš.
-Louis?
Kažkur pradėjo loti šuo. Mano oda pašiurpo. Pradėjau dairytis. Kažkoks siluetas pradėjo artėti.
-Lou, manau mums metas.
Louis nė nesukrutėjo. Mėšlas! Kas čia vyksta?!
-Louis?! - priėjau prie jo ir suėmusi skruostus atsukau jo veidą į save.
Žengiau žingsnį atgal, per greitai. Skaudžiai nusileidau ant užpakalio. Maniau, kad juodos Louis akys jau buvo keisčiausias dalykas, kurį mačiau. Tačiau raudonos akys... buvo kažkas naujo. Atsisukau į artėjantį siluetą.
-Mama? - aiktelėjau.
Velnias, kas čia vyksta? Pašokau ant kojų ir pribėgau prie savo motinos, kuri it zombis žingsniavo prie mūsų. Apkabinau ją, tačiau ji vis tiek nesustojo ėjusi.
-Mama?!
Ji priėjo prie Louis ir sustojusi šalia jo atsisuko į mane. Širdis plakė nežmogišku greičiu ano krūtinėje. Pirštai šalo, o delnai prakaitavo. Keisti pojūčiai ir jausmai varžė mano kūną. Ėjau arčiau jų, tačiau niekaip nepriartėjau. Atrodo, kad ėjau vietoje.
-Mama! Louis! - niekas nekreipė į mane dėmesio.
Stovėjo lyg statulos.
-Mama! - klykiau nesavu balsu ir suklupau, lyg būčiau pastumta. - Louis!
-Jie tavęs negirdi, širdute, - kimus balsas nuskambėjo už manęs.
Dairiausi, tačiau nieko aplink nebuvo.
-Jie lyg užhipnotizuoti, Leila.
Balsas siuntė nemalonius šiurpuliukus kūne. Kėlė šleikštų drebulį. Delnais užsidengiau ausis.
-Nagi, nejaugi nepažinai manęs, mieloji?
-Tylėk! - šnypščiau ir stipriai užmerkiau akis.
Bandžiau atsiriboti nuo to bjauraus balso.
-Tu negali pasislėpti nuo manęs. Taip pat negali nutildyti mane, mažyle.
-Tylėk, - šnypščiau ir susiriečiau.
Mano kakta prisiglaudė prie sušalusios žemės.
-Atsimerk, Leila, atsimerk. Tu juk nori pamatyti mane, bei savo motiną. Paskutinį kartą.
Sustingau, akimirkai net pamiršau, jog reikia kvėpuoti. Staiga išsiteisiau ir plačiai atsimerkiau. Tai buvo didžiulė klaida. Prieš mane stovėjo neaiškus padaras. Tai buvo lyg juoda dėmė... tačiau ta juoda dėmė po truputį keitėsi, virto panašesnė į žmogaus figūrą. Juodą spalvą keitė oda. Supuvusi, dvokianti oda. Kur ne kur išsiplėtė šlykščios žaizdos. Padaro veidas labiau priminė zombį. Skruostų odą buvo praplyšusi, taigi matėsi išpuvę, juodi dantys. Bet baisiausia jo kūno, jei jį taip galima pavadinti, dalis buvo jo akys. Padaras nė neturėjo akių. Tik dvi juodas, tuščias skyles.
-Taigi dar kartą labas, Leila, - kraupus juokas nuaidėjo miške. - Leisk man prisistatyti. Aš tas, kurį žmonės čia kažkada sudegino. Aš tas, kuris tavo mylimą Louis pavertė pabaisa. Aš tas pasaulio blogis. Aš tas, kurio visi bijo. Aš tas, kuris nepaklusau Dievui. Aš tas, kurį žmonės vadina Velniu.
