-Labas rytas, - įėjau į virtuvę trindama akis.
-Labas rytas, - linktelėjo tėvai.
Atsidariau šaldytuvą ir spoksojau į jį.
-Prižadinom? - paklausė tėtis.
Taip! Garsus puodų bildėjimas mane prižadino septinta ryto! Miegojau vos keletą valandų. Grįžus negalėjau užmigti.
-Ne, - pamelavau tėvams ir uždariau šaldytuvo duris.
Pasiėmiau obuolį nuo stalo ir bumtelėjau ant kėdės. Tyliai valgiau, kol tėvai kalbėjosi. Na, valgiau garsiai. Buvau apsimiegojusi ir viskas ko norėjau buvo valgyt. Ir žinoti tiesą.
-Kodėl aš esu vienintelis vaikas šeimoj?
Tėvai susižvalgę ir tėtis įsidėjo į burną kiaušinienės gabaliuką. Mama piktai sužvairavo į jį supratusi, kad ji turės atsakyti į klausimą.
-Na, daugiau vaikų susilaukti mes nenorėjom.
-O įsivaikinti niekad nemąstėt?
-Ne, - greit atsakė tėtis.
-Kodėl jus man nesakote tiesios?
Atrodo šis klausimas juos sutrikdė.
-Kaip suprasti, meilute? - pakėlė antakius.
-Richard gražus vardas, tiesa? - pakėliau antakius. - Kaip gražiai skabėtų Richard Winter.
Tėvai vėl susižvalgė. Jie buvo išsigandę, jų akys tai išdavė.
-Leila, iš kur žinai apie jį? - paklausė mama.
-Aš nekvaila. Nejau tikrai manėt, kad aš nesužinosiu?
-Mes nematėme reikalo tau pasakoti to, - griežtai ištarė tėtis. - Beje tu Richardą pažįsti.
-Pažįstu? - mano antakiai šoktelėjo aukštyn.
-Nepameni broliuko Richio? - mama padėjo ranką ant peties.
Atmintis grįžo ir aiktelėjau. Niekad rimtai apie tai nemąsčiau. Kai buvau dar mažyte, penkerių ar šešerių metų mergytė, pas mus gyveno Richard. Kodėl aš apie tai anksčiau nepagalvojau?! Maniau, kad jis mano pusbrolis - bent jau taip sakydavo mano tėvai. O jis iš tiesų buvo man visiškai nepažįstamas. Bet mudu sutarėm labai gerai. Būtų tikrai įdomu sutikti jį.
-Ar jus su juo dar bendraujat? - tyliai paklausiau.
-Kartkartėm susiskambinam ir paplepam. Padėjom jam finansiškai ir morališkai.
Atsistojau ir išmečiau obuolio graužtuką į šiukšlių dėžę. Mano galvoje sukosi daugybe klausimų.
-Aš tikrai norėčiau sužinoti daugiau apie jį. Bet gal galit palauk kokią valandą? - nustebau dėl savo ramaus balso tono. - Man reikia apie viską pagalvoti.
-Atleisk, širdute, tačiau mes turim eiti į darbą. Galbūt galim pasikalbėt apie tai po vakarienės? - pasiūlė mama.
Palinksėjau ir išėjau iš virtuvės. Užlipau laiptais aukštyn. Kelias sekundes pamąsčiau, jog neapsimoka dar eiti praustis. Buvau neišsimiegojusi, pasimetusi ir kiek pikta ant savęs. Kaip galėjau tai pamiršt? Jis gyveno pas mus vienerius metus. Kvaila, kvaila, Leila! Atsisėdau ant vis dar sujauktos lovos. Pasiėmiau telefoną. Čia jau buvo praleista keli skambučiai nuo Caslynn ir kelios žinutės nuo jos. Neatsakiau ir atsigululusi susisupau į kaldrą. Bet mintys vis lindo į mano galvą ir aš nesugebėjau užmigti. Atsisojau iš lovos ir supratau, kad reikėtų pagalvoti apie ką kalbėsiu su tėvais. Susimąsčiau ir atsistojau iš lovos. Kadangi aš sugebu pamiršti tokius dalykus kaip įbrolį, tai kaip galėsiu prisiminti visus klausimus? Atsistojau ir pasiėmiau nuo lentynos retai naudojamą planšetę. Pradėjau daryti sąrašą "Klausimai, kuriuos turiu paklausti."
1. Kodėl jus įsivaikinote Richardą?
2. Kodėl jis nebegyvena pas mus?
3. Kodėl jus apie jį niekada nešnekate?
4. Kokių paslapčių jus dar turite?
5. Ar jis vis dar gyvena Haven?
6.
Ties šeštu klausimu ir sustojau. Ko aš dar noriu ir turiu paklausti?
6. Ar jis bent kada domėjosi kaip aš gyvenu?
Manau tiek užteks kol kas. Taip pat nusprendė ir mano telefonas. Jis pradėjo skambėti. Pasižiūrėjau į ekraną, kuriame švietė Caslynn vardas.
-Klausau?
-Tavo geriausia draugė buvo pasimatyme, o tu net nepaskambini jai ir nepaklausi kaip jis praėjo.
-Gerai, - nutęsiau. - Gal nori susitikti ir pasikalbėti su manim?
-Žinoma! Ateisiu pas tav- palauk, kodėl tu jau atsikėlusi? Dabar kokios... aštuonios?
-Tėvai prižadino, - pasakiau. - Gal nori ateiti pas mane?
-O gal geriau einam į kokią kavinę?
-Galime.
-Puiku, ateik puse dešimt į kavinę.
-Kurią? - pradėjau juoktis.
-Erh, - nutęsė. - BookCaffe?
-Ten ir susitiksime puse dešimtos.
-Šaunu!
Numečiau telefoną ant lovos ir paėmiau į rankas planšetę. Visas ta makalynė galvoj ir aš sugalvojau tik 6 klausimus? Įsaugojau sąrašą ir nuėjau į facebook. Mano pirštai šiek tiek sudrebėjo, kai paspaudžiau ant ieškojimo langelio. Lėtai įvėdžiau Louis vardą. Išmetė daugybė Lous, kaži kokia jo pavardė. Išjungiau facebook ir įsijungiau žaidimą. Gan ilgai žaidžiau kol atsibodo ir kol galiausiai turėjau rengtis.
-Labas! - suspaudė mane glėby Cas.
-Sveika!
Atsisėdau prie staliuko.
-Aš tau jau nupirkau kavos, - parodė į du puodelius.
-Ačiū, - nusišypsojau ir atsisėdau.
Įsidėjau į puodelį cukraus.
-Taigi? - paklausiau.
-Vakar buvo tobula! - rėkė. - Harry nusivedė mane į kavinę mes kalbėjome apie viską! Paskui jis mane palydėjo namo ir jis apkabinęs prisitraukė mane prie savęs ir pasakė "Žinai, po kiekvieno pasimatymo aš pabučiuoju mergina". Aš išsišiepiau ir paklausiau ar jis daug pasimatymų turėjo. Jis pasakė, kad tai buvo geriausias ir pabučiavo mane!
-Taigi, susiradai vaikina, - pakilnojau antakius.
-Na, - prikando lūpą. - Jis tikrai labai gražus ir labai mielas, ir toks mandagus ir kartu toks džentelmenas, bet ir...
-Neišsilydik, Cas.
-Ką tu nuveikei? - paklausė ir siurbtelėjo savo kavos
-Oh, patikėk. Sužinojau, kad turiu įbrolį, - pasakiau ir išgėriau didelį gurkšnį kavos.
-Ką? - jos lūpa atvipo.
-Richa- Pala...
Greitai išsitraukiau iš savo tešės planšetę. Taip aš ją pasiemiau, kadangi nusprendžiau ją turėti šalia savęs, jei sugalvočiau dar kokį klausimą. Įsijungiau facebook programėlę ir į paieškos langelį įvedžiau savo įbrolio, Richardo Winter, vardą ir pavardę. Jų buvo daugiau nei aš norėjau. Peržiūrėjusi kelis mano pirštas sustojo ties viena nuotrauka. Paspaudžiau ant jos. Peržiūrėjau kelias nuotraukas. Kaip galiu būti tikra, kad tai jis. Įjungiau dar kitą nuotrauką ir mano oda pašiurpo. Čia mano tėvai... Pasižiūrėjau aprašymą "Su geriausiais ir mylimiausiais! Marvin & Sadie!". Įjungiau jo profilio nuotrauką ir parodžiau ją Caslynn.
-Kas jis?
-Richardas Winter. Mano tėvai įsisūnino jį...
-Ir kodėl tu tik dabar man tai pasakoji?
-Nes kaip ir sakiau, tai sužinojau tik šįryt.
-Viešpatie... Bet jis žavus.
Paėmiau planšetę iš jos rankų ir dar akimirką vėpsojau į jį. Taip, jis buvo labai gražus vaikinas, bent jau nuotraukoje.
-Bet jis nepanašus nei į tave, nei į tavo tėvus, - keistai pasižiūrėjo į mane.
Pasižiūrėjau į ją buku žvilgsniu.
-Aaaa, - nutęsė ir nusijuokė. -Tai kvailas teiginys, tiesa?
Palnksėjau ir sukrizenau.
-Kaip manai, pakviesti jį į draugus? - paklausiau.
-Žinoma!
Atsidusau ir išjungiau Facebook.
-Ne, pirmiau noriu pasikalbėti su tėvais apie tai...
-Tai tu dar nekalbėjai su jais apie tai?
-Na, ne visiškai. Jie turėjo eiti į darbą, tad...
Caslynn supratingai palinksėjo.
-Ak, ir dar, ryt ateisi pas mane, supažindinisiu tave su Harry ir jis pasiims kelis savo draugus.
Palinksėjau ir įsidėjau planšetę į tašę. Kaži kas per draugai ateis? Na, belieka tikėtis, kad jie bus normalūs.
