Pradėjau skaityti rastus įvaikinimo dokumentus. Mano akyse atsirado ašaros, kai radau ten ir savo tėvų vardus. Aš turiu brolį? Netikra, žinoma, bet vis tiek... Atsidusau ir pakišau dokumentus po lova. Atsirėmiau nugara į lovą ir atsidususi panardinau rankas plaukuose. Išgirdau beldimą į duris ir staigiai pašokau nuo žemės. Atidariau duris. Mona su drėgnais plaukais ir chalatu įėjo į kambarį. Atsisėdo ant lovos.
-Žinai, mažute, - nusijuokė. - Tu atrodai tragiškai.
Kukliai nusijuokiau ir atsisėdau šalia jos. Apsikabinau ją.
-Einam į prekybos centrą? - paklausė.
-Aš nežinau, - numykiau.
-Tau reikėtų atsigauti, maže, - nusišypsojo. - Sakau tiesiai šviesiai, tavo plaukai nukankinti.. Man jų gaila.
-Rytoj gal? - bandžiau išsisukti.
-Ne, Leila, aš einu išsidžiovinti galvą ir mes mausime kur nors pasitrinti. Po parką ar kur nors...
Atsidusau ir palinksėjau. Ji išstriksėjo iš kambario. Pasižiūrėjau į langą. Kažkodėl jaučiau tuštumą. Neiškenčiau ir priėjusi prie lango plačiai jį atlapojau. Giliai širdy suvokiau ko man truksta, bet negalėjau to pripažinti garsiai. Žiūrėjau į tolumą. Jau praėjo savaitė. Savaitė kai aš jo nemačiau. Bet man jo netrūksta, - tikinau save.
-Leila, - papurtė mane Mona.
Lėtai atsisukau į ją. Ji jau buvo apsirengusi.
-Leila, tu mane pradedi gasdinti..
-Kaip greitai tu persirengei...
-Aš užtrukau beveik valandą! Ir tu penkias minutes į mane nereagavai.
Vėl pasižiūrėjau pro langą. Giliai atsidusau ir nuėjusi prie spintos greitai persirengiau. Išėjome iš namo. Nuolat dairiausi, lyg kažko ieškočiau, pati nežinodama ko.
-Gerai, tu man jau atsibodai! - trenkė sau per kaktą Mona. - Tau tikrai kažkas negerai. Ir tu man tai dabar papasakosi.
-Nieko man nėra, Mona.
-Ai, nemeluok, - numojo ranka. - Gerai, tu man viską papasakosi tik pirmiau aš nueisiu į šitą parduotuvę.
Ji nuėjo į drabužių parduotuvę. Neėjau į vidų, o atsisėdau šalia ant suoliuko. Norėčiau pasakyti, kad sėdėjau tyloje, bet taip nebuvo. Girdėjau klyksmus, pokalbius... viską ir tai varė iš proto.
-Sveika, - atsisėdo prie manęs Raven.
Kiek nustebau ir kelias sekundes negalėjau ištarti nė žodžio.
-Labas.
-Ką čia veiki? - paklausė.
-Laukiu tetos, ji apsipirkinėja, - atsakiau. - Tu ką?
-Aš čia su keliais draugais, gal nori prie mūsų prisidėti?
-Nežinau ar turėčiau palikti tetą vieną. Ji čia nevietinė.
Mona išėjo iš parduotuvės ir pasižiūrėjo į mane. Išsišiepė ir pamojavusi nuėjo.
-Na, atrodo dabar tu laisva, - nusijuokė Raven. - Jei ten tavo teta.
-Taip, - palinksėjau.
-Einam, - jis atsistojo ir ištiesė man ranką.
Šyptelėjau ir suėmusi jo ranką atsistojau. Raven sunėrė mūsų pirštus ir mes pradėjome eiti link būrelio vaikinų. Nustebau nepastebėjusi būry nei vienos merginos.
-Čia Andrew, Kayle ir Markas, - pristatė vaikinus Raven. - Vaikinai, čia Leila.
Jutau tris poras akių keliaujančias po mano kūną. Tai buvo gana nemalonu.
-Sveikute, - išsišiepė Markas.
Markas buvo blondinas su žaliomis akimis. Šiek tiek aukštesnis už mane, bet žemesnis už Raven.
-Kaip laikaisi? - mirktelėjo Kayle.
Jis buvo žemiausias. Jo rudos akys ir rudi sukelti plaukai žaviai tiko prie jo karamelinės odos. Trūktelėjau pečiais, kadangi nežinojau koks turėtų būti atsakymas. Jei sakyčiau, kad man viskas gerai, meluočiau. Bet nenorėjau gauti per daug dėmesio sakydama, jog man nėra viskas gerai.
-Tu nekalbi... - nutęsė Andrew.
Jis buvo pats aukščiausias. Liūdnai šyptelėjau.
-Gerai, pamėginkime kitaip, - nusijuokė Kayle. - Ką norėtum nuveikti?
Jau žiojausi atsakyti į jo klausymą, kai mano ausis pasiekė moters pagalbos šauksmas.
-Galim nueiti ledų? - ignoravau ta nežmoniška rėkimą.
-Žinoma, - nusišypsojo Andrew.
Nuėjome į ledainę ir nusipirkome ledų. Nerimo jausmas manyje vis augo. Stengiausi jį ignoruoti.
-Tavo mergina tikrai keista, - išgirdau Marko šnabždėsį.
Pasijutau čia nenorima, o ir jausmas, kad kažkas blogo tuoj nutiks... nepagerino savijautos.
-Aš jau turiu eiti, - atsistojau.
Raven taip pat atsistojo.
-Nejau tu tikrai turi jau eiti? - liūdnai paklausė.
-Taip, aš jaučiuosi prastai, - padėjau ranką ant jo bicepso.
Nežinojau kodėl taip pasielgiau... tiesiog... Jis pasižiūrėjo į mano ranką, tad aš staigiai ją patraukiau.
-Atleisk, - atsiprašiau.
-Viskas gerai, - nusišypsojo. - Aš tave palydėsiu namo.
-Ne, ne, nereikia, - pasistengiau kuo maloniau nusišypsoti. - Iki.
Apkabinau jį ir pamojavau vaikinams. Greitu žingsniu išėjau iš ledainės ir nukeliavau namo. Norėjau atrakinti duris, bet suvokiau, kad raktai pas Moną. Paskambinau skambutį. Kelias minutes palaukiauir dar kartą paspaudžiau skambutį. Vis tiek niekas neatsidarė. Pasiėmiau telefoną ir paskambinau tetai. Po kelių ilgų signalų išgirdau ją.
-Padėkit! - šnabždėjo ji.
-Mona?! - išsigandau. - Kur tu?
-Aš miške, - išgirdau jos panišką šnabždesį.
-Ką tu ten veiki?! - paklausiau jau eidama link miško.
-Susitikau su tokiu vaikinu ir jis mane nusitempė į mišką, - greitai pasakojo. - Galvojau, kad jis tiesiog nori ramybės, bet jis mane bandė pasmaugti ir tada... - Mona nutilo. - Jis čia...
Pradėjau bėgti. Žinojau, kad tas vaikinas buvo Louis. Išgirdau klyksmą, ir tai nebuvo vien tik iš telefono. Jaučiau jį.
-Mona, nenustok rėkti, aš rasiu tave, - numečiau ragelį.
Nesivarginau dėti telefono į savo kišenę, kadangi tai būtų užtrukę šiek tiek laiko. O dabar kiekviena sekundė svarbi. Įbėgau į mišką ir vėl išgirdau klyksmą. Su ašaromis akimis sekiau balsą. Vis kliuvau, vos kvėpavau, bet bėgau kiek galėdama greičiau. Galiausiai pamačiau du siluetus.
-Nedrįsk! - klykiau ir pribėgau prie jų.
Buvau tris žingsnius tuoliau nuo judviejų, kai pajutau kaip mane sugauna iš už nugaros. Pradėjau cypti ir drąskytis. Iš šonų atėjo dar tris vyrai. Pajutau šaltą peilio metalą prie savo kaklo ir nustojau muistytis. Vienas iš vyrų užsitaisė šautuvą ir nusitaikė į Louis, o kitas išsitraukė arbaletą ir nusitaikė į Moną.
-Ne! - pradėjau klykti.
-Paleiskite ją, - agresiviai liepė Louis ir sugriebė Moną už gerklės.
Mona pradėjo verkti.
-Ar jūs pažįstami? - paklausė manęs vyras be jokio ginklo rankose.
-Ji mano teta! - rėkiau.
-Aš klausiu apie vaikiną, - pavartė akimis.
-Ne.
Manau, tai buvo protingiausia dabar atsakyti. Dieve jis juk žudikas.
-Abejoju tuo, - nusijuokė.
Jis priėjo prie manęs. Jo du pirštai atsirado ant mano kaklo šalia įremto peilio.
-Pasakyk, kad jo nepažysti, - įsakė žiūrėdamas į mano akis.
-Aš jo ... - nutęsiau.
Dabar buvo mano proga. Na, bent jau taip maniau. Spyriau iš kelėno jam į klyną. Vyras nė nesukrutėjo. Peilis dar labiau įsirėmė į mano kaklą ir pajutau kaip aštus metalas pjauna mano odą.
-Paleiskite ją! - rėkė Louis.
Jo veidas paraudo nuo rėkimo.
-Kas jus? - išdrįsau paklausti.
Vyras trenkė man. Louis nustūmė Moną ir pradėjo artėti, kai vyras išsitraukė pistoletą ir mostelėjo ranka kitam vyrui, kuris mane laikė. Peilis pasitraukė nuo mano kaklo ir aš lengviau atsidusau. Bet tai buvo neilgam. Peilis atsidūrė ant mano pilvo ir perrėžė jį. Pjūvis buvo negilus, bet skausmas vis tiek buvo siaubingas.
-Leila! - pradėjo klykti Mona.
Louis akių spalva iš tamsiai mėlynos pakito į visiškai juodą. Mona pradėjo bėgti link manęs, bet Louis jį sugavo ir stipriai pradėjo spausti.
-Baik! - klykiau.
Nors negalėjau to pavadinti klyksmu. Buvau išsekusi ir peilis vėl rėmėsi į mano kaklą. Tik šįkartą vyras dar turėjo prilaikyt mane, kad nesuklupčiau.
-Žinai, viskas turi baigtis, - vėl prabilo tas vyras.
Jis pamosavo visiems savo pavaldiniams ranka ir paėjo toliau. Kita akimirka atrodo truko sulėtintai. Išgirdau šuvį ir strėlės paleidimą. Suvokiau, kad kulka ir strėlė skrido į Louis ir Moną. Mane staiga užplūdo energija. Jau norėjau bėgti prie judviejų, kai pajutau gilų pjūvį į gerklę. Vyras mane paleido. Suklupau. Pradėjau rėkti. Nežinau kodėl. Bet tai nebūvo tiesiog 'a'. Tai buvo toks cypymas, kad visi vyrai ir Mona užsidengė ausis. Pakėliau akis ir pastebėjau, kaip kulka ir strėlė sprogsta ore. Nesuvokiau kas vyksta, kai po kelių minučių nutilau... Viskas pasidarė tamsu... Nebejaučiau skausmo... Mano veidas prisiglaudė prie žemės... Dingo ir triukšmas aplinkui...
