-Žinoma, kad jaučiau.
-Oh, - jis atsigėrė iš savo puodelio.
Tačiau aiškiai buvo matyti, jog jis taip slepia savo šypseną.
-Tu vis dar su mano marškinėliais, - dar gurgštelėjo skysčio iš puodelio.
-Žinau, - prikandau lūpą. - Jie man labai patinka.
-Gerai, - mirktelėjo akį man.
-Tai... kaip mes susipažinome?
-Na, - papūtė lūpas. - Man atrodo, kad pirmą kartą rimtai susitikom ir pradėjom kalbėti kai aš išgelbėjau tave nuo vieno vyruko. Džordžo atrodo.
-Ką jis man norėjo padaryti?
-Išprievartauti, - ramiai pasakė.
Akimirkai sustojau net kvėpuoti.
-Ar toli jis buvo nuėjęs?
-Ne. Jis nieko nespėjo tau padaryti.
Atrodo akmuo nuo širdies nusirito.
-Ačiū, - padėkojau.
-Viskas gerai. Tau nereikia man dėkoti. Aš tiesiog gyniau tai, kas priklauso man.
Pakėliau antakius. Priklausau jam? Aš ką, daiktas?! Supykus smarkiai sučiaupiau lūpas.
-Dieve, vėl ta pati dainelė, - susierzinęs pavartė akimis. - Taip, Leila, tu neesi daiktas, tačiau tavo tėvai man tave pažadėjo.
-Brangusis, mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje! Tėvai dabar neberenka dukroms vyro!
-Aš ir nesakiau, kad mes tuoksimes. Tavo gyvybė priklauso man.
-Gerai, tu mane pradedi nervinti. Nei mano kūnas, nei gyvybė, siela ir visi kiti dalykai nepriklauso tau!
-Priklauso.
-Ne!
-Suprasi tai per savo aštoniolikta gimtadienį, širdute.
Pyktis akimirksniu nuslūgo.
-Ateisi į vakarėlį? Jei jis žinoma bus.
Louis papurtė galvą. Nuslūgės pyktis pavirto į nusivylimą. Norėjau, kad Louis ateitų. Nors jis ir erzinantis, bei paslaptingas... Jis kažkuo traukia mane. Tas juodų akių triukas vis dar buvo įdomus ir neišaiškintas. Louis - viena didelė mįslė.
-Apie ką galvoji? - tyliai paklausė braukdamas smiliumi per mano skruostą.
-Apie tavo akis, - pripažinau.
-Jos tau patinka? - jo veide atsirado šypsena, kuri atrodo tiesiog rėkė: "Aš savimi beprotiškai pasitikiu!"
-Mąsčiau apie tavo juodąsias akis...
Šypsena truputį sumažėjo ir dabar ji atrodė lyg šnabždėtų: "Aš savim šiek tiek pasitikiu."
Susiraukiau. Nuo kada suprantu ką nori pasakyti šypsenos? Velnias, aš tokia kvaila!
-Mąstei apie juodąją mano pusę...
Palinksėjau.
-Nori dar pamatyti jas?
Ar noriu? Turiu omeny... būdama su juo nuolat būnu pasimetusi. Bet tai dėl to, kad jis apgaubtas paslaptimi.
-Galbūt, - tyliai atsakiau.
-Tik šį kartą būk gera... Jokių dusimų ir kito šlamšto.
-Tada man tai buvo netikėta, - gyniausi.
Louis pavartė akimis ir užsimerkė. Kai atsimerkė jos buvo juodos. Mano ranka pakilo ir pirštais atsargiai priliečiau jo žandikaulį. Šiurkštūs šėreliai kuteno pirštų pagalvėles. Tai visai malonu. Jo akys... Įsižiūrėjau į jas. Mano nugara nubėgo nemalonūs šiurpuliukai ir ausyse pradėjo spiegti. Spiegimas priminė žmonių pagalbos šauksmus. Jis vis garsėjo. Kvėpavimas spartėjo.
-PADĖKIT! - spiegė moters balsas.
-Prašau ne! - prisidėjo vyras.
Tai nebuvo vieninteliai girdimi balsai.
-Užsičiaupkit! - surikau neiškentusi ir užsidengiau ausis. - Tylėkit!
Visi balsai vienu metu nutilo ir aš lėtai patraukiau rankas nuo ausų. Louis akys buvo vėl atgavusios mėlyną spalvą. Mano krūtinė lėtai pakilo ir trūkčiodama nusileido. Bandžiau nuraminti savo širdies ritmą. Ir kvėpavimą.
-Viskas gerai? - padėjo ranką ant mano menčių Louis.
-Kodėl tai vyksta? Kodėl visi šaukiasi pagalbos? Kodėl-
-Dar anksti.
-Louis, tu man prižadėjai ką nors papasakoti!
-Ir daug papasakojau.
-Vau kiek daug. Pamelavai, kad tau šimtas trisdešimt keturi metai, sužinojau, kad manęs vos neišprievartavo ir kad aš "priklausau tau". Tiesiog stulbinančiai daig! - pavarčiau akimis.
-Tai jau daug, - nusijuokė.
Giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Bandžiau išlikti rami. Girdėjau ir jaučiau kaip stipriai plakė mano širdis. Tai buvo keistas jausmas. Toks malonus ir... priverčiantis jaustis gyva. Atsimerkiau ir pamačiau Louis pakėlusį antakį.
-Oh, atleisk, - sukuždėjau. - Elgiausi kaip tikra beprotė. Galbūt mano vieta vis dėl to beprotnamyje?
Mano akyse susikaupė sūrus skystis - ašaros. Aš tokia kvaila! Girdžiu balsus žmonių. Ne. Man vaidenasi, kad girdžiu žmonių balsus.
-Ne, viskas gerai. Jei tu atsidursi beprotnamy pažadu tau visą laiką sėdėti šalia tavęs, - paėmė mane už rankos Louis.
-Tau neleistų. Abejoju, kad lankytojams leidžia visą laiką būt psichiatrinėje, - trūktelėjau nosimi.
-Nebūčiau lankytojas, būčiau ligonis, - sušnabždėjo.
-Bet tu neesi toks keistas psichinis ligonis kaip aš, - springau ašaromis.
-Nagi, - nusišypsojo ir nykščiu paglostė mano krumplius. - Jei jiems papasakočiau, kad moku pakeisti akių spalvą, kad man šimtas trisdešimt keturi metai ir kad turiu įprotį kartoti, kad Leila priklauso man, jie tikrai mane priimtų.
Springdama ašaromis nusijuokiau. Louis apkabino mane ir priglaudė arčiau savęs.
-Ne tu viena turi keistus talentus, meile. Aš turiu neįtikėtinai gerą klausą, esu nežmogiškai greitas, stiprus ir... - jis liūdnai nusišypsojo, tačiau nebaigė sakinio.
-Ir..? - raginau jį.
Jis atsakė šypsena. Smalsumas žudė mane, tačiau nebesikišau. Tai nebuvo mano reikalas. Kad ir kaip troškau žinoti ką jis norėjo pasakyti.
-Tau skambina.
-Kur mano telefonas? - pradėjau dairytis.
-Kambary, kur miegojome.
Tai kodėl jis girdi, o aš ne? Ar jis meluoja? Susiraukiau ir nuėjau į kambarį. Girdėjau tik silpną vibravimą. Tai kaip jis sugebėjo tai išgirsti iš kito kambario? Jis minėjo gerą klausą, tačiau negalvojau, kad tokią gerą. Pakėliau telefoną, ekrane švytėjo Caslynn vardas.
-Klausau?
-Labas rytas! Ką veiki?
-Em... Nieko.
-Tu namie?
-Ne. Aš išėjau į parduotuvę. Užsimaniau... šokolado. Ir traškučių.
-Gerai. Ateisiu pas tave už dešimt minučių. Būsi grįžus?
-Aha,
-Tada susitiksime ten. Iki.
-Iki.
Padėjau telefoną. Velnias, ką aš padariau? Tikrai nespėsiu grįžti per dešimt minučių. Atidariau duris ir nubėgau žemyn.
-Lou-
-Girdėjau. Na, bet tu tikrai apie nieką nepagalvoji, tiesa? Dar nedirba nei viena parduotuvė ir mes turim skubėti.
-Mes?
-Na, aš už tave greitesnis, tad.
Louis pasilenkė ir netikėtai permetė mane per savo petį. Susvyravau ir akimirką pamaniau, kad krisiu ant galvos. Tačiau Louis spėjo mane sugauti. Jis laikė mane per kelius.
-Tad neapsivemk.
Jis ramiai išėjo iš namo. O mano kūnas pakildavo ir nusileisdavo ties kiekvienu jo žingsniu. Išėjęs į kiemą giliai įkvėpė.
-Kvepia vasara.
Nespėjus man nieko atsakyti jis pradėjo bėgti. Dabar įsitikinau jo žodžiais: "esu nežmogiškai greitas". Vaizdas aplink liejosi, vėjas taršė surištus mano plaukus. Visai neužilgo pasiekekėm mano namus. Nuoširdžiai dėl to dėkojau Dievui. Į vidų patekome per mano kambario langą. Vos mano pėdos pasiekė grindis tekina pasileidau bėgti į tualetą. Palinkau virš klozeto... buvo bjauru. Ilgi pirštai patraukė plaukus nuo mano veido. Išsivėmus atsitiesiau ir nuleidau vandenį. Nusišluoščiau lūpas ir išsiskalavau burną.
-Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.
Vis dar šiek tiek svaigo galva.
-Tai nebuvo pirmas ir tikrai abejoju, kad tai paskutinis kartas...
-Bet, velnias. Tu ir tas tavo suknistas greitis, - vis dar negalėjau atsigauti.
-Nesijaudink, įprasi. Šįkart labai skubėjau. Dažniausiai taip greitai nebėgioju.
Suskambo durų skambutis. Mano akys išsipūtė.
-Tu turi dingti, - šnabždėjau.
-Nesijaudink, tiesiog eik atidaryti durų.
Giliai įkvėpiau, iškvėpiau. Užsimerkiau, apsilaižiau lūpas ir prikandau apatiniąją. Pirmiausia pajaučiau šilumą ant jų, o tik tada suvokiau, kad šilumos šaltinis juda. Mane bučiavo lūpos. Ir aš joms atsakiau. Širdis krūtinėje šėlo. Louis pasitraukė, o mano akys išsipūtė.
-Viskas bus gerai, meile. Tiesiog būk rami. Ir nepamiršk, kad, - dar vienas skambutis į duris. - Nė žodžio apie mane.
Energingai palinksėjau ir nubėgau laiptais žemyn. Atidariau duris ir nusišypsojau. Cas neatrodė labai patenkinta. Ji įėjo į vidų, aš uždariau duris.
-Turim pasikalbėti.
Nenusiovus ji nuėjo į mano kambarį. Išsigandusi nusekiau ją.
-Sėsk, - stumtelėjo mane už pečių ir pasodino ant lovos.
Susiraukusi nužvelgė mane.
-Oi, turi daug man papasakoti ir paaiškinti! Iš kur šitie? - pirštu bedė į Louis marškinėlius, kuriuos dabar dėvėjau. - Kodėl tu tokia susivėlusi? Tu išbalusi, tačiau tavo lūpos gerokai įraudusios! Ir kur po velnių tu praleidai naktį?! - ji siaubingai įsiutusi. - Ir jei tikėjais, kad aš nesužinosiu, tai tu labai klysti! Rėžk tiesą, Leila!
