Pabudau kambary. Išsigandusi giliai kvėpavau. Atrodo sapnavau košmarą. Bet apie ką jis buvo aš neprisiminiau. Na ir gerai, tikriausiai. Velniava, reikia Louis išvirti sriubos. Išlipau iš lovos. Maudė visą kūną. Tačiau privalėjau slaugyti Louis. Ir galbūt vėliau nuvažiuoti į ligoninę pas Louis. Koridoriuje susidūriau su Zayn.
-Ei, ei, ei, - sugavo mane už rankų.
Bet tuoj pat paleido.
-Tu turėtum būti lovoje.
-Man reikia pas Louis, - norėjau praeiti pro Zayn, bet šis neleido man.
-Leila, tau reikia pagulėti.
Susiraukiau.
-Ne, Louis-
-Rimtai, Leila, rimtai? Iššokai iš antro aukšto, tada stengeisi pasmaukti save... Ir net tiek iškentėjusi mąstai tik apie Louis?
-Aš ką?
Zayn pasimetė.
-Tu iššokai pro atvirą langą, Leila. Ir įšokai tiesiai į krūmus.
Pažvelgiau žemyn. Mano rankos buvo subražytos.
-Man reikia pamatyti Louis.
-Tu buvai atsijungusi parai, Leila. Nemanai, kad turėtum pailsėti?
-Ką?
-Tu miegojai dvidešimt trys valandas, nepilnas.
Daugiau nieko nebepasakiau tiesiog praėjau pro jį ir nuėjau į Louis kambarį. Jis miegojo. Tyliai įlipau į jo lovą ir prisiglaudžiau prie jo.
-Mes turime ką nors sugalvoti, - krūptelėjau išgirdusi Louis balsą.
-Dėl ko?
-Aš žinau, kas vyko.
-Aš to neprisimenu, Louis.
-Dėl to, kad ... tave apsėda blogi.. dalykai.
-Mes kaip nors-
-Ne, Leila, aš dėl to kaltas.
Nieko netsakiau, tiesiog palinkau ir pakštelėjau į jo kaklą.
-Kaip tu jautiesi?
-Man gerėja. Greitai pasveiksiu. Nesijaudink dėl manęs, gerai, meile?
-Negaliu, Louis, - nelinksmai nusijuokiau. - Aš tave myliu. Tu man brangiausias šiam pasauly. Nejau to nesupranti.
Louis sunėrė mūsų pirštus. Prisiglaudžiau arčiau jo.
-Mes stiprūs, taip? - užsimerkusi paklausiau.
-Taip. Tikra meilė paverčia mus stipresniais.
Louis gijo, o man vis blogėjo. Vis dažniau pasikartodavo "proto užtemimai". Medžiotojai mūsų dar nerado, o ir su tėvais dar nebuvau susisiekusi.
-Leila, - Louis atsisėdo šalia manęs.
-Hm?
-Tu liūdna, - pareiškė.
-Žinau, - nė nesistengiau to paneigti.
Louis apkabino mane.
-Papasakok man.
Atsisėdau patogiau. Taip, kad sėdėčiau tarp jo kojų, o nugara remtųsi į jo krūtinę. Kelius prisitraukiau prie krūtinės. Louis ilgos rankos apkabino mane ir taip pat mano kelius.
-Pavargau jau, Louis. Kodėl viskas taip ilgai tęsiasi?
Jis stipriau apkabino mane.
-Atleisk, - sumurmėjo. - Viskas per mane. Neturėjom susipažinti. Turėjau laikytis kuo atokiau nuo tavęs.
-Aš nesigailiu, kad sutikau tave, Lou. Dieve, - prunkštelėjau ir papurčiau galvą. - Iškentėčiau viską, kad tik būčiau su tavimi, mažiuk. Tačiau kodėl viskas taip ilgai. Jei tas šunsnukis iš apačios nori nužudyt mane, tai kodėl tiesiog nepadaro to?
-Nekalbėk, taip. Neleisiu tavęs skriausti.
-Lou, atsitokėk. Jis skriaus mane kiek tik pats geis. Tu to nepakeisi. Viskas ką gali padaryt, tai stipriai apkabinti ir nepaleisti, Louis. Nepaleisk manęs, - mano balsas palūžo ir tada suvokiau, jog skruostais rieda karčios ašaros.
Padėjau galvą ant jo peties ir pravirkau dar smarkiau. Pavargau. Pavargau emociškai. Louis apdovanojo mano kaklą švelniais bučinukais.
-Neverk, meile. Aš viską kaip nors sutvarkysiu.
Papurčiau galvą. Kietai sučiaupiau lūpas stengdamasi suvaldyti ašaras.
-Mums viskas bus gerai, - jis padėjo savo smakrą ant mano peties.
-Taip... - sukuždėjau.
Nors žinojau, kad man visiškai nerūpėjo, ar man viskas bus gerai. Man svarbiausia buvo, jog viskas būtų gerai Louis.
iš Louis pozicijos:
Kasdien Leilai vis prastėjo. Vis dažniau jai aptemdavo protas. Griaužiau save. Žinojau, jog negaliu niekaip jai padėti. Tik būti šalia jos. Tai viskas ką galiu padaryti.
-Galbūt galime nuvažiuoti pas Liam? - paklausė Leila kol valgėme pietus.
Vaikinai trūktelėjo pečiais.
-Galim, - palinksėjo Niall.
Leila beveik nepalietė savo vištienos. Atrodė išbalusi. Apkabinau ją per pečius. Ji paėmė man ranką ir sunėrė mūsų pirštus.
-Aš einu pasiruošti, - pranešė Leila ir atsistojus išėjo.
Nusekiau paskui ją. Su vaikinais daugmaž susipažinau, tačiau jie man didelio pasitikėjimo dar nekėlė. Ji įėjo į kambarį ir nesijaudindama, kad aš viską matau nusimetė drabužius. Liko tik su apatiniais. Negalėjau nesižavėti jos kūnu. Priėjau prie jos ir lėtai piršto galu braukiau palei jos stuburą. Mačiau kaip pašiurpo jos oda. Patraukiau jos plaukus ir sumečiau juos ant vieno jos peties. Apkabinau ją ir pristraukiau ją kuo arčiau. Glosčiau jos pilvą. Jos oda tokia švelni. Apsukau ją, kad veidu būtų atsisukusi į mane. Ėjau link jos. Kadangi mūsų kūnai visiškai lietėsi jai teko eiti atgal, kol nugara įrėmė į sieną. Šyptelėjau ir leidau savo rankoms nuslysti nuo jos nugaros apačios, per užpakaliuką ant šlaunų. Leila galiausiai lyg atsibudusi apkabino mano kaklą rankomis. Iš pradžių ant savo klubo užkėliau kairę jos koją, paskui dešinę. Kadangi turėjau vis tiek ją prilaikyti, uždėjau rankas ant jos užpakaliuko. Leila sukryžiavo savo kulkšnis už mano nugaros. Žiūrėjau tiesiai į jos nuostabias akis.
-Myliu tave. Myliu iš visos širdies. Tu, Leila, esi man pati brangiausia. Leila, meile, be tavęs... Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Nes tu esi mano gyvenimas. Gyvenimo tikslas.
Atrėmiau savo kaktą į jos. Jos akyse susikaupė ašaros. Jos lūpų kampučiai pakilo ir ji švelniai nusijuokė.
-Myliu tave, Louis.
Pakštelėjau į jos nosytę. Palenkiau galvą ir pradėjau bučiuoti jos petį. Pirštu žaidžiau su jos liemenėlės petnešėle. Lėtai patraukiau ją nuo jos peties ir pradėjau bučiuoti tą vietą, kur ką tik buvo petnešėlė.
-Louis, - suaimanavo Leila. - Mums reikia ruoštis... Pas Liam.. Ah, - suaimanavo, kai šiek tiek grubiau pabučiavau jos kaklo linkį.
Jos rankos įslydo į mano plaukus.
-Lou, reikia eiti.
Pasitraukiau nuo jos ir su šypsena palinksėjau. Nunešiau ją ir paguldžiau į lovą. Ji atsistojo ir pasiėmusi drabužius, džinsus ir paprastą palaidinę, apsirengė. Aš nesivarginau persirengti. Ėjau paskui Leila, ranką uždėjęs ant jos nugaros apačios.
-Galim jau eiti? - paklausė ji vaikinų ir jie visi palinksėjo.
Vaikinas lovoje atrodė prastokai. Leila iškarto priėjo prie jo ir puolė atsiprašinėti, kartodama, kad tai jos kaltė. Vaikinas vis tikino, kad jam viskas bus gerai. Pavarčiau akimis.
