Iš Louis pozicijos
Pasaulis aplink mane dužo į mažus gabaliukus. Akyse pradėjo tempti, kojos nebeatlaikė mano svorio ir aš suklupau. Tyla užtruko gal dešimt sekundžių. Leilos tėvai ir draugė pradėjo verkti pasikūkčiodami.
-Labai užjaučiame, - tyliai atsidusęs daktaras nuėjo.
Keturpėsčias nuropojau iki Leilos tėvų.
-Atsiprašau! Atsiprašau! - pradėjau raudoti.
-Mes... Mes... Mes taip pat esame šiek tiek kalti... - pravirko jos tėvas.
Krūtinėje atsivėrė didžiulė tuštuma.
-Louis, - papurtė mane Niall.
-Man jos reikia, - pakartojau šimtąjį kartą.
Išgirdau atodūsį.
-Klausyk, - Liam atsisėdo prie manęs. - Mes turėjom anksčiau susiprotėt, kad Harry dirba mums už nugaros.
Jo balsas sudrebėjo.
-Tad, jei žadi kaltinti kažką, gali kaltinti mus.
-Manau, visi esam kažkiek kalti...
Jaučiausi pervargęs. Vis dar buvome ligoninėje. Patikėti, kad mano Leilos nebėra, nesugebėjau. Laukiau, kol koks baltai apsivilkęs daktaras išeis ir pasakys, kad įvyko klaida ar stebuklas. Prie manęs priėjo Leilos tėvai.
-Tikriausiai... Tikriausiai laidotuvės bus savaitgalį... Tikriausiai norėsi ateiti, - pakėliau akys į Leilos tėvą ir atsistojau.
-Atleiskit, - pakartojau. - Turėjau ją išgelbėti.
Nustebau, kai jos tėvas apkabino mane ir paplekšnojo mano nugarą.
-Skaudu mums visiems. Mes, praradome dukrą... O tu, tu praradai ir mylimą moterį, ir vaiką...
Susiraukiau, tik po kelių minučių prisiminiau, jog Leila jiems pasakė esanti nėščia. Atsidusau ir papurčiau galvą.
-Leila jums pamelavo. Ji nesilaukė vaiko.
Jos tėvas sutriko.
-Kodėl..
-Ji tiesiog norėjo norėjo apsaugot mane, - nuleidau akis žemyn. - O aš jos apsaugot nesugebėjau.
-O... - nustebo jos tėvai.
-Atleiskite, - užsidengiau veidą rankomis.
-Nesikankint taip, - sumurmėjo jos motina.
Tik tada pastebėjau, kiek daug pastangų jiems reikia, kad būtų malonūs su manimi. Jie kaltino mane. Jie nekentė manęs, bet visgi stovėjo čia ir ramino mane.
-Einu pasivaikščiot.
Nieko nelaukęs išėjau iš ligoninės. Ėjau ilgai, net nežinau kiek laiko, net nežinau kur. Kol galiausiai atsidūriau toje vietoje, kur mano gyvenimas skilo į šipulius. Vėlgi bridau į upę, norėjau atsukti laiką. Norėjau, kad čia vėl būtų Leila. Pažvelgiau aukštyn į mėnulį.
-Kodėl?! - surikau. - Kodėl tu atėmei ją iš manęs?! Galėjai pasiimti mane! Mane! Be Leilos aš esu niekas! Niekas! - gerklę pradėjo perštėti nuo rėkimo, bet tai manęs nesustabdė. - Aš esu tik sukruštas žudikas be jos! Maniakas! Velnio išpera! Pasiimk mane!
Sugniaužiau kumščius ir trenkiau į vandenį. Susiraukiau, kai vanduo nepliūkštelėjo kaip tikėjausi. Delnu pasėmiau šiek tiek vandens ir iškėliau ranką aukštyn. Čia negalėjo būti vanduo, šis skystis buvo pernelyg tirštas. Ir neįprastai tamsus. Stebėjau kaip jis lėtai teka žemyn mano riešu, palinkdamas tamsų pėdsaką. Tik tada supratau, kad šis skystis priminė kraują. Išgirdau kažką šlamant man už nugaros ir staigiai apsisukau. Bet čia nieko nebuvo. Mano oda pašiurpo, nutariau nešdintis iš šitos vietos. Galbūt ji kėlė tokius keistus potyrius dėl to, kas čia nutiko.
-Louis Tomlinson, prašome tavęs sustoti ir atsiklaupti, - išgirdau aidint balsą.
Vėl staigiai apsisukau. Dabar išvydau priešais save žmogaus figūrą kabančią virš upės, tačiau niekaip negalėjau įžiūrėti jokių detalių.
-Kas-
-Prašome tavęs, klaupkis ir atgailauk.
Atrodo kūnas atsisakė klausyti manęs, tačiau priėmė žmogystos prašymą. Keliai skaudžiai atsimušė į dugną, skystis siekė mano smakrą.
-Tu esi kraujo upėje, - balsais aidėjo. - Kraujo, kurį praliejai žudydamas visus šiuos metus dėl kritusio mūsų brolio angelo, valdančio pragarą. Melskis!
Iš Leilos pozicijos
Pramerkiau akis ir aiktelėjau. Aplink viskas buvo šviesu bei šilta. Vėlgi vilkėjau šviesią baltą suknelę. Staigiai atsisėdau ir pajutau juos - savo sparnus. Mano kūną užvaldė panika ir aš pašokau ant kojų. Ištiesiau sparnus ir nesusivaldžiau nenusišypsojus. Suplasnojau jais ir pakilau metrą aukštyn. Buvau čia viena. Pakilau aukščiau ir apsidairiau. Galiausiai išvydau kitus... angelus. Vėl suplasnojau ir po kelių sekundžių jau buvau prie jų. Visi man šypsojosi.
-Sese Leila! Kaip gera tave matyti! - šūkavo iš visų pusių.
-Kur Louis? - paklausiau iš karto.
Šypsena jų veiduose šiek tiek išblėso. Mano širdis pradėjo plakti nenuvaldomai, jų tylą kėlė vis didesnį siaubą.
-Jis... paskutiniame teisme, sese Leila, - galiausiai prabilo viena jų.
Susiraukiau, supratusi, kad tai man nieko nesako ji tęsė.
-Louis po tavo mirties-
-Mano mirties? - nutraukiau ją.
Visi jie susižvalgė.
-Na, tu juk rojuje, tiesa? - pakėlė antakius vaikinas su tamsiai pilkais sparnais.
Tada realybė bloškė man į veidą. Smarkiai suplasnojusi sparnais nebegalėjau ilgiau išsilaikyti ore ir nukritau žemyn. Aš čia, o tai reiškia, kad manęs ten, žemėje, nebėra.
-Louis, - sumurmėjau su ašaromis akyse, bandydama įsivaizduoti, kokį skausmą vaikinas turėjo patirti. - Kaip-
-Tave nušovė tiesiai po to, kai pakrikštijai Louis, - priklaupė prie manęs ta pati mergina. - Tavo gyvybė užgeso ir tu atkeliavai čia. Tuo tarpu, Louis grįžo į upę... ir... jis meldė, šaukė, kad jį pasiimtume... Vyriausiasis angelas nusileido pas jį. Tad šiuo metu jam vyksta paskutinysis teismas, po kurio paaiškės jo sielos likimas.
-O.. o kas jam gali nutikti? - paklausiau.
Mergina pasijuto nejaukiai.
-Jis arba keliaus į požemio karalystę... arba jo siela liks pasiklydusi tame miške visą likusį laiką...
Tada man sužibo viltis.
-Juk jis gali atkeliauti čia!
Mergina papurtė galvą.
-Ne, jis nužudė daug nekaltų žmonių. Rojaus vartai jam amžiams uždaryti.
-Tada... tada aš grįšiu į žemę!
Merginos pečiai nusviro ir ji pažiūrėjo į mane, kaltė atsispindėjo jos akyse.
-Atleisk, jau nieko nebegali padaryti.
-O kaip Louis?! Aš nenoriu būti be jo.
-Angelo vieta rojuje, - paaiškino vaikinas.
-Tai... tai aš įstrigau čia, o.. o Louis įstrigs arba pragare, arba pasaulyje?
Visi aplink mane palinksėjo.
-Ne, - griežtai pasakiau atsistodama ant kojų. - Ne. Louis turi keliauti čia, jis... aš jį pakrikštijau! Jūs sakėt, kad tai padės.
-Padės atsikratyti kritusio brolio angelo, - paaiškino ta pati mergina.
-Tada aš keliausiu pas Louis. Aš neleisiu jo sielai klajoti kažkur vienai.
-Nieko negali pakeisti, sese, - nusišypsojo maloniai vaikinas. - Atsipalaiduok ir džiaukis rojumi.
-Ne!
-Jeigu paliksi rojų... jeigu paliksi rojų dėl jo, nebegalėsi sugrįžti, sese Leila, - kaltę merginos akyse pakeitė nerimas.
Greitai suplasnojau ir pakilau į orą, palikdama juos toli toli. Reikėjo rinktis, Louis ir pragaras o gal amžinos sielos klajonės ar rojus be Louis.
