-Ar tu verki? Leila, įleisk mane į kambarį, - dar kartą pabeldė.
-Manau tau jau metas eiti, - sušnabždėjau Lou į ausį. - Iki.
Paskutinį kartą priglaudžiau lūpas prie jo šiltų, raudonų, putlių lūpų. Pakilau nuo jo kelių.
-Leila, - mama jau buvo beprarandanti kantrybę.
-Ateinu, mam.
Priėjusi prie durų pažvelgiau per petį. Kambaris tuščias. Atrakinau ir atidariau duris.
-Taip?
Mamos žvilsnis iš karto nuskanavo kambarį. Nustojau kvėpuoti, ar ji žino, kad čia buvo Louis?
-Kur taip ilgai buvai? - galiausiai pažvelgė į mane ir susiraukė. - Saulute, ar tu verkei?
Papurčiau galvą, o tada palinksėjau. Negalėjau jai meluoti. Nuo mamos tokių dalykų nenuslėpsi.
-Sėsk, zuikute, ir papasakok.
Paklausiau jos. Kelias minutes tylėjau kurdama jai atsakymą.
-Tai dėl... vaikino.
Juk paauglės dažnai 'kenčia' dėl vaikinų. Ir palauk... Aš nemelavau. Mano ašaros buvo dėl vaikino. Dėl Louis.
-Ar tas vaikinas tave nuskriaudė? - jos akyse pasirodė paniką.
-Ne, - papurčiau galvą.
-Tai..? - pakėlė antakius.
-Jis buvo su kita.
Vėl nemelavau. Louis kalbėjo apie kitą merginą, kuri jau mirusi ir kurią jis myli. Tai velniškai skaudino, tačiau... kodėl? Žinojau, kad man jis patinka. Bet kodėl tai skauda? Tai skaudėjo taip, lyg pati būčiau praradusi artimą žmogų. Tada keista mintis šmestelėjo galvoj. Juk jaučiau jo fizinį skausmą, kai kulkos pataikė į jį. Galbūt tada jaučiu ir emocinį jo skausmą?
-Mam, aš jau noriu eiti miegoti, tad gal gali..?
-Taip, gerai. Labanakt, mažute.
-Labos nakties, mama.
Ji man nusišypsojo ir išėjo iš kambario. Bet durų neuždarė. Na, nepilnai. Pavarčiau akimis ir atsistojau. Nei mano motina, nei tėvas niekad neuždaro durų normaliai. Priėjusi tvirtai uždariau duris ir apsisukusi krūptelėjau.
-Velnias, Louis, kodėl tu viską darai taip tyliai! - tyliai rėkiau.
-Nes aš profesonalas, - išsišiepė.
Jis vos prieš dešimt minučių verkė, o dabar šypsosi? Vau, jis greitai sugeba atsigauti.
-Taigi ką ketinai pasakyti? - išsišiepė ir atsirėmė į palangę.
Rankas sukryžiavo ant krūtinės, o kojas sukryžiavo. Atrodė seksualiai.
-Ar tai dabar svarbu? Iš viso, kodėl manai, kad mano širdis plakė greitai? - gyniausi.
-Nes girdėjau, - prikando lūpą slėpdamas plačią šypseną.
Pavarčiau akimis.
-Maniau, kad grįši namo. Palauk, ten tau nesaugu? - išpūčiau akis.
-Man ten saugu, LeiLei.
-LeiLei? - prunkštelėjau.
-LeiLei, - išdidžiai pakartojo.
-Jeigu tu namie saugus... Ką darai čia?
-Ar tai neakivaizdu? - pakėlė antakius.
-Man - ne, - papurčiau galvą.
Jis pavartė akimis.
-Paaiškinti?
-Būtų gerai.
-Taigi, aš pripažinau, kad tu man patinki. Velnias, pripažinau, kad myliu tave, Leila.
Mano akys išsipūtė.
-Kada tu tai padarei?
Prisiminimuose ieškojau bent menkiausios užuominos, kad jis MYLI mane. Louis nusivaipė, lyg aš būčiau kvailiausias žmogus pasaulyje ir nesuprasčiau paprasčiausio dalyko.
-Sakiau, kad tokius jausmus jaučiau tik Jai, merginai, kurią mylėjau. Pagavai?
Papurčiau galvą.
-Leila, tau jau reikia eiti miegoti. Atrodo tavo smegenys perkaito ir nebesugeba dirbti deramai.
-Gerai. Bet prižadėk, kad rytoj apie tai pasikalbėsime.
Jis palinskėjo sutikdamas. Laukiau, kol jis iššoks pro langą, bet jis nė nekrustelėjo. Nusprendžiau jį paraginti.
-Tai..? Labanakt, Lou.
-Oh, taip..
Jis palinksėjo. Tikėjausi, kad jis šoks pro langą, tačiau jis pradėjo atseginėti savo džinsus. Mano akys išsipūtė, o apatinė lūpa atvipo.
-Ką tu darai?
-Einu miegoti?
Jis vėl tai pasakė taip, lyg tai būtų akivaizdžiausias dalykas.
-Čia?
-Taip.
-Kodėl?
-Nes... noriu būti įsitikinęs, kad tu naktį būsi saugi ir.. Velnias, man tiesiog patinka glaustytis su tavimi.
Bet ir man reikia persirengti.
-Lou, nusisuk, - pareikalavau.
-Ir kodėl gi?
-Nes noriu persirengti.
-Bet... - jis nutilo ir vaikino veide žybtelėjo žaisminga šypsena. - Gerai.
-Bet nusisuk ir nedrįsk atsisukti kol nepasakysiu.
-Klausau, ponia.
Jis apsisuko. Pavarčiau akimis. Gerai, šiandien jis tikrai laiko mane kvaila. Priėjau prie jo ir užtraukiau užuolaidas.
-Aš ne tokia kvaila, Louis. Suprantu, kad lange atsispindi mano atvaizdas.
Kai buvau įsitikinusi, kad jis manęs nemato atsukau jam nugarą ir nusimoviau palaidinę. Greitai apsirengiau savo pižamą. Liemenėlę palikau ant kūno, kad ir kaip nepatogu buvo miegoti su ja.
-Aš jau.
Louis atsisuko ir nusišypsojęs miela šypsena palinksėjo. Atsiguliau į savo lovą ir jis bemat atsirado šalia. Lova nebuvo labai plati. Jis apkabino mane iš už nugaros ir prisitraukė prie savęs. Užsimerkiau ir atsipalaidavau. Šiandien patyriau per daug dalykų, jausmų. Buvau beveik užmigusi kai Louis rodomasis pirštas netikėtai dūrė į mano krūtį.
-Louis! - tyliai sušukau.
Tai išsklaidė visus miegus. Kodėl jis po velnių tai padarė? Mano kvėpavimas tapo nelygus, greitas.
-Su tuo daiktu turėtų būti nepatogu. Leisk padėsiu.
Jo rankos kaip gyvatės palindo po mano pižamine palaidine ir atsegė mano liemenėlę. Negalėjau meluoti, kad jai atsisegus nepasijutau patogiau ir laisviau. Tačiau faktas, kad Louis atsegė ją... man nepatiko. Jis nutraukė petnešėles ir jo kairioji ranka pradėjo slysti mano pilvu aukštyn. Mano akys išsipūtė, oda pašiurpo ir aš pamiršau kaip reikia kvėuoti. Ilgi pirštai suėmė liemenėlės kraštą ir lėtai taukė žėmyn. Ištrauktą liemenėlę Louis nusviedė kažkur atbula ranką. Girdėjau tik tylu "bumt".
-Kodėl tai padarei? - sudrebėjau nuo nepadoriu minčių galvoje.
-Nes tau su ja buvo nepatogu, meile. O dabar miegok, - Lou pakštelėjo man į skruostą.
Lėtai užsimerkiau. Vis dar negalėjau normaliai kvėpuoti.
-Nusiramink, meile. Pažadu, kol kas, nieko nepadoraus nebus.
Lėtai palinksėjau ir prisiglaudžiau arčiau vaikino. Galiausiai pasinėriau į gilų miegą.
Prabudau naktį, kai pasijutau labai vieniša. Neklydau, buvau viena lovoje. Kur dingo Louis? Mano širdis pradėjo plakti greičiau. Galbūt jis išėjo namo? Bet kodėl? Apsidairiau. Kambary jo drabužių nebuvo. Susisupau stipriai į kaldrą, kadangi pasidarė šalta. Krūptelėjau, kai Louis netikėtai atsirado kambaryje.
-Kur tu buvai? - paklausiau tyliai.
-Trumpam turėjau išeiti. Pakvėpuoti gryno oro, - nusirengdamas kalbėjo.
-Galvojau pabėgai, - lengviau atsidusau, tačiau dar stipriau apsigaubiau kaldra.
-Šalta? - pakėlė antakius.
Palinksėjau.
-Tuoj sušildysim tave, - išsišiepė ir nuklojęs mane atsigulė šalia.
Tada užklojo mus ir stipriai priglaudė mane šalia savęs. Bet jis taip pat buvo šaltas. Suėmiau jo sušalusias rankas į savo.
-Velnias, LeiLei, kaip tau gali būti šalta, jei tu tiesiog degi? - tyliai šnabždėjo į ausį.
-Nežinau, bet tu labai sušalęs.
-Aš ką tik vaikščiojau kieme, žinai...
Susiraukiau, juk vasara. Laukė, net ir naktį, nėra taip šalta, kad sušaltum šitaip. Apsiverčiau ir dabar atsisukau į jį.
-Ar tu man meluoji? - paklausiau.
-Kodėl taip manai?
Jis neatsakė į mano klausimą.
-Nes, Louis, dabar juk vasara...
-Ir tu pati guli čia ir sakai, kad tau šalta.
Negalėjau su juo ginčytis. Nusišypsojau ir atsiguliau ant jo. Palinkau link jo lūpų. Bet kai buvau visai arti jo veido pastebėjau kai ką keisto ant jo kaklo. Šiek tiek žemiau jo ausies, prie žandikaulio.
-Louis, - mano akys išsipūtė ir aš šiek tiek per šiurkščiai pasukau jo veidą, kad geriau matyčiau tą vietą.
Mano pirštų galai nutirpo, kai lėtai braukiau per dėmę. Skystis valėsi nuo jo kaklo, vadinas buvo šviežias. Pažvelgiau į savo piršto galiuką. Jis buvo ištepliotas kažkuo raudonu.
-Ar tai... - mano akys išsipūtė. - Louis, ar tai kraujas?
