-Tai koks planas, Liam? - paklausė Niall pilna burna.
-Taigi tavo tėvas susidėjo su medžiotojais, - atsisuko į mane Liam. - Girdėjau, jog Lou dar gyvas. Ir jie liepė tavo tėvui atgabent ir tave. Prisiekinėjo, jog tave iėgelbės nuo amžinų kančių. Žinoma leido tavo tėvui suprasti, kad jie tau padės. Išgydys, sakykim. O iš tiesų... Jie tave nori nudėti. Šiek tiek daugiau pasidomėjau visu šiuo reikalu. Vis gi atrodo yra daugiau mitų apie ši miestą. Hazza, paduok laptopą.
Harry atsistojo ir išėjo iš kambario.
-Tuoj kai atneš atrasiu internete.
-Gerai, - prikandau lūpą. - Ką mano tėvas atsakė.
-Jis norėjo atiduoti tave, tačiau nežinojo kur tu esi.
Negalėjau patikėti, kad mano tėvas norėjo įstumti mane į tokį pavoju. Žinoma jis nežinojo, kad man gresia pavojus. Tačiau vis tiek...
-Viskas susitvarkys, Leila, pažadu, - pažadėjo Zayn.
Harry grįžo su jau įjungtu laptopu rankose. Liam padėkojo ir pradėjo naršyti internete ieškodamas informacijos.
-Va, žiūrėk.
Paėmiau laptopą į rankas ir pradėjau skaityti. Pradžioje buvo aprašyta visa sudeginto žmogaus istoriją. Istorija nuo ko viskas ir prasidėjo. Tada pasakojo, kad tas Blogis nesustabdomas. Tačiau, jeigu Blogis, kuris kaip supratau yra Louis, pamils nekaltą mergelę, tikriausiai apie mane, tada visą šį prakeiksmą galima sustabdyti. Tačiau reikia pralieti paskutinių dviejų žmonių kraują. Susigūžiau perskaičius kaip tas kraujo praliejimas turėtų įvykt, kad prakeiksmas tikrai būtų nutrauktas. "Blogis turi matyti savo Mergelę mirštančią prieš akis. Tam, kad pajustų tą skausmą. Skausmą, kurį sukėlė kitiems žmonės (nenužudytiesiems, kai šie prarado sau artimus žmones). Mergelės mirtis išvarys Blogį iš proto. Tada jo kūnas pasiduos bet kokiam kardui, bet kokiai kulkai."
-Bet... - pritrūkau žodžių.
-Taip. Louis čia įvardintas kaip Blogis, o tu - Mergelė, - palinksėjo galva Liam.
Mane supykino.
-Man reikia gryno oro, - pašokau ant kojų.
Harry vos spėjo sugauti kompiuterį, kuris krito nuo mano kelių, o Niall sugavo mane už riešo. Trūktelėjo atgal ant sofos.
-Nesinervink. Mes čia, kad apsaugotume ir padėtume tau, prisimeni tai? - priminė Zayn.
-Negaliu, girdit, negaliu! - iš paskutiniųjų tvardžiausi, kad nepratrūkčiau tiesiog čia ir dabar.
-Tu tvirta, tu iškentėsi, - tikino mane Liam.
-Man reikia pailsėti, - sukuždėjau stipriai užsimerkusi.
-O kaip Liam planas? Nenori jo sužinoti? - paklausė Niall.
-Ne, manau jai iš tiesų reiktų pirmiau pailsėti.
Papurčiau galvą.
-Tiesiog pasakok. Noriu viską žinoti. Dabar.
Liam kelias minutes pasvarstė, tačiau vis tiek pasidavęs linktelėjo.
-Šiaip mąsčiau, kad mums reikia juos apgauti. Mes jiems duotume tave, tačiau visą laiką sektume tave ir tada išgelbėtumė ir tave, ir tavo Louis.
Nugara nubėgo šiurpai.
-Liam, mes negalime taip rizikuoti. Kas jeigu mes nespė- nespėjus Harry pabaigti aš jį nutraukiau.
-Gerai.
Visi atsisuko į mane.
-Žinai, kaip tai pavojinga? - paklausė Zayn.
-Jei yra galimybė išgelbėti Louis aš pasiryžus bet kokiai aukai, - atsakiau tuščiai spoksodama į vieną tašką.
-Mes galim sugalvoti ką nors kitą, Liam, nemanai? - paklausė Harry.
Liam tylėjo.
-Ne, mes tai padarysime rytoj.
Atsistojau ir atsisukau į Liam.
-Ar, em... nupirkai? - nejaukiai pasimuisčiau.
Liam palinksėjo ir atsistojo.
-Eime parodysiu kur viskas.
Išlipau iš vonios. Atsistojau tik su apatiniais prieš veidrodį. Žiūrėjau į savo kūną ir mąsčiau apie Louis. Kur jis dabar? Ar jam viskas gerai? Ranka pakilo prie mano lūpų. Atsargiai pirštų galais liečiau lūpas lyg jos būtų brangiausias dalykas mano kūne. Prisiminiau, kiekvieną Louis bučinį. Akyse susikaupė ašaros, kai suvokiau kaip ilgiuosi Louis. Iš veidrodžio netikėtai pradėjo rūkti juodi dūmai. Pažinau juos ir po truputį pradėjau trauktis atgal. Kol mano nugara prisilietė prie durų. Dūmai suformavo plaštaką. Ilgi pirštai jau buvo beveik apglėbė mano kūną aš stipriai užmerkiau akis ir giliai įkvėpus nebeiškvėpiau. Po kelių sekundžių atsimerkusi dūmų neberadau. Turiu neprarasti blaivo proto. Priėjau prie veidrodžio. Ilgai žiūrėjau į savo akis ir jos pamažu pradėjo kisti. Į tas nepakenčiamas juodas tuštumas. Norėjau nusukti žvilgsnį, tačiau jaučiausi kaip suparalyžiuota.
-Tu kalta, - šnypštė. - Louis dabar kažkur kankinasi... tu kalta... Tai tik tavo kaltė... Jei tu būtum ėjusi viena pas savo motina... arba jeigu būtum neišleidusi Louis su savo tėvu tada Louis būtų viskas gerai... Tu kalta...
-Užsičiaupk! - surikau pakeldama rankas prie ausų. - Tylėk!
-Tu kalta... kalta! - neužsičiaupė atvaizdas.
Pradėjau klykti ir trankyti rankomis veidrodį.
-Kalta, tu kalta... - vis kartojo. - Ir tu žinai kur jis yra... tai kodėl tu jo nesistengi išgelbėti, uh? Nes tu kalta, kad jis mirs...
Vaizdas akyse temo...
