-Louis, ar tu žinai kas ten gulėjo ant kelio? - paklausiau.
-Kažkoks prisigėręs asilas.
Sustojau.
-Juk jis nebuvo.. na žinai...
-Jis gyvas, Leila, - trūktelėjo mano ranką Louis ir vėl pradėjome eiti. - Tiesiog prisilakęs iki sąmonės netekimo.
-Jam reikia pagalbos, - vėl sustojau.
-Nereikia. Tie šunsnukiai jam padės, - pavartė akimis.
-O kas jeigu jie paliks jį ten? Jis gali sušalti!
-Leila, tu negali išgelbėti visų. Ir dabar vasara!
-Nustok kelti balsą prieš mane!
-Nustok būti tokia erzinanti!
Akimirksniu nutilau. Aš nesu erzinanti! Jeigu aš rūpinuosi kitais tai nereiškia, kad aš erzinanti! Tyliai ištraukiau savo ranką iš jo delno ir tylėdama ėjau tolyn. Išgirdau kaip Louis atsidusta ir prieina prie manęs.
-Ar tu supykai ant manęs?
-Ne, - atsakiau.
Jis pabandė paimti mano ranką, bet aš patraukiau savo ranką. Louis staiga dingo. Dairiausi po mišką, bet mane tesupo medžiai. Ak, koks jis džentelmenas! Paliko merginą vidurį miško. Suspaudžiau savo delnus į kumščius ir piktai pradėjau eiti. Tyliai panosėje keikiau Louis.
-A! - pradėjau klykti, kai Louis atsirado prieš mane.
Jis atsirado iš niekur!
-Kad ir kokią tu kvailą magiją naudoji, nustok tai daryti! - rėkiau į jo veidą.
Jis ištiesė rankas. Jo delnuose buvo pilna raudonų uogų.
-Ar čia...
-Žemuogės. Tavo mėgstamiausios uogos, Leila.
-Iš kur tu tai žinai?
-Tu nustebtum kiek aš apie tave žinau.
Nuleidau žvilgsnį nuo jo mėlynų akių į uogas. Taip, jos mano mėgstamiausios.
-Gerai, pamiršk tai, ką tik ką pasakiau, - nusijuokė. - Atleisk, buvau šiknius. Dabar nustok spyriotis ir eime.
-O kam tos uogos, - neatsispyriau ir paklausiau.
-Tau žinoma, - nusijuokė.
Paėmiau uogą iš jo ir įsimečiau į burną. Skonis buvo tobulas. Norėjau paimti dar vieną uogą, bet jis jas patraukė.
-Ar man atleista? - paklausė.
-Aš nepykau net, - pavarčiau akimis. - Man tiesiog nemalonu, kai nepažįstamas vaikinas mane vadina erzinančia.
-Gerai, pamiršk tai. Dabar mes neturėtumėm pyktis.
-Dabar? O kodėl gi ne dabar?
-Nes dabar netinkamas laikas.
-Ar tu moki paaiškinti žmogiškai?!
-Kai ateis laikas tu viską sužinosi.
-Nedrįsk daugiau tai kartoti! Man reikia atsakymų dabar.
-Valgyk, - liepė.
-Nenoriu, - atrėžiau ir praėjau pro jį.
Nekenčiau būti ta, kuri nieko nežino! Nežinomybė mane žudė. Esu labai smalsi mergina. Kaži kiek dabar valandų? Apčiupinėjau visas kišenes, bet neradau telefono.
-Louis, kiek valandų? - paklausiau.
-Kas aš tau, laikrodis?
-Louis, - pakartojau jo vardą.
-Leila, - atvaizdavo mane.
Suzirziau panosėje. Ėjome iš miško tylėdami. Priėjome miestą.
-Ar tu eisi į miestą? - paklausiau. - Tu nevietinis, tai žinai... Sulauksi daug dėmesio iš vietinių.
-Aš neesu bailys, - paėmė mano ranką.
-Ė, kur dingo žemuogės? - sutrikau.
-Išmečiau, - ramiai atsakė.
-Kaip tu drįsai! - juokaudama trenkiau jam per ranką.
-Jei kas klaus, aš tavo draugas. Susipažinome vasaros stovykloje, prieš du metus. Aš gyvenu Londone, bet važiavau pro šį miestelį ir aplankiau tave.
-Gerai, tikiuosi nepamiršiu, - palinksėjau.
Susikibę rankutėmis ėjome per miestą. Nuėjome į parduotuvę. Radau popkornų ir paėmiau kelis pakelius.
-Palauk, - sustojau. - O kodėl tu čia su manimi?
-Nes tau dabar būti vienai nesaugu, - paaiškino.
-Kodėl?
-Mažiau žinosi, ramiau miegosi.
Pavarčiau akimis. Dabar vis tiek jau ramiai nemiegosiu. Apsipirkę grįžome prie mano namų. Nebuvo nė menkiausios galimybės, kad šį vaikiną kviesiu į vidų. Jis kiek susiraukė ir pauostė orą.
-Kokie tavo planai rytojui? - paklausė.
-Aš tikriausiai pasiliksiu namie, arba susitiksiu su drauge.
Jo kvėpavimas vis gilėjo.
-Tau viskas gerai? - pasidomėjau.
-Prieš einant miegot nepamiršk patikrinti ar užrakinai duris ir sandariai uždarei langus.
-Kodėl? - paklausiau.
Jo veide atsirado menka šypsena.
-Dar ne laikas.
Piktai pavarčiau akimis. Neatsisveikinusi nuėjau prie durų ir jas atrakinau.
-O atsisveikinti nereikia? - paklausė.
Atsisukau į jį.
-Dar ne laikas, - atkartojau jį ir atsirakinusi duris įėjau į vidų.
Įėjusi užrakinau duris. Nusišypsojau sau ir ranka perbraukiau per durų medieną. Giliai atsidusau ir apsisukau. Pradėjau klykti nesavu balsu. Visi daiktai buvo išmėtyti. Viskas išversta. Ne taip viską palikau. Durų rankena pradėjo klibėti. Dar garsiau suklykiau iš išgąsčio.
-Mama?! Tėti?! - pradėjau bėgti į svetainę.
Daiktai čia taip pat buvo išversti. Laksčiau po namus. Visur buvo jovalas. O ir tėvų niekur nesimatė. Išgirdau, kaip duris girgždėdamos atsiveria. Pradėjau bėgti laiptais žemyn.
-Mam, tėt?! - rėkiau ir sustojau koridoriuje.
Mano širdis plakė kaip pašėlusi. Tarpduryje stovėjo Louis dairydamasis.
-Kokia tu netvarkinga, - nusišypsojo puse lūpų.
Piktai jį nužiūrėjau ir apsisukusi nubėgau į savo kambarį. Klupau ant žemės prie daiktų krūvos ir pradėjau daiktus mėtyti į šalis. Galiausiai radau telefoną ir drebančiomis rankomis surinkau mamos numerį. Pridėjau telefoną prie ausies ir ranka patraukiau plaukus nuo veido.
-Klausau?
-Mam! Mama! Kur tu?
-Aš darbe, saulute. Kažkas atsitiko?
Nutilau. Nenorėjau jos jaudinti.
-Ne, viskas gerai. Tetis darbe dar, tiesa?
-Taip, tikriausiai.
-Kada grįšit?
-Po aštuonių, kaip įprastai. Leila, tu kažkokia keista. Ar tikrai nieko nenutiko? - paklausė.
-Ne, viskas gerai, - atsidusau. - Susitiksim vakare.
-Gerai, myliu, iki.
-Ate.
Atsidusau ir pamečiau telefoną ant žemės. Išgirdau žingsnius šalia manęs ir atsisukau į Louis.
-Kažkas nutiko? Ko tu klykei? - pritūpė prie manęs.
-Tu gal aklas?! Apsidaryk! Viskas suversta.
-Šiokia tokia netvarka, - atsistojo ir paėmė mano drabužius. -Juos tereikia padėti į vietą ir viskas buvo gerai.
Jis sugrūdo mano drabužius į spintą. Taip grūdo kol ant žemės neliko mano drabužių. Prilaikydamas drabužius viena ranka, kad šie neiškristų, uždarė spinta.
-Matai, viskas čia pataisoma!
Jis paleido spintos duris ir atsisukęs į mane išskėtė rankas, didžiuodamasis gerai atliktu darbu. Pasižiūrėjau į laikrodį. Dabar puse šešių. Turiu dar ganėtinai daug laiko, kad spėčiau sutvarkyti visus namus prieš grįžtant tėvams. Louis giliai įkvėpė oro.
-Aš turiu eiti, - apsilaižęs lūpas tarė.
Jis atsidarė langą ir iššoko pro jį. Gana ilgai tvarkiau namą, kol jis galiausiai blizgėjo. Nuvargusi sudribau sofoje. Neužilgo grįžo tėvai.
-Labas! - surikau.
-Sveika, saulute, - pakštelėjo mama man į kaktą. - Ką nuveikei šiandien?
-Ai žinai, - numojau ranka. - Žiūrėjau filmus.
-Gerai, ar yra kažko valgomo čia? - paklausė.
-Paieškok virtuvėje, o aš einu į kambarį, - pasakiau.
Atsistojau nuo sofos. Mano pilvą nudiegė keistas jausmas.
-Mama, aš einu pasivaikščioti, - pranešiau ir nuėjau į koridorių.
-Kur? Su kuo? Kada grįši? - sekė mane mama.
-Greitai grįšiu, - apkabinau ją ir išlėkiau pro duris.
Vėl jaučiau tą keistą jausmą. Nuėjau į mišką. Užsimerkiau ir tyliai klausiausi vėjo.
-Padėkit! - išgirdau vyro balsą.
Sekiau balsą. Pamačiau apleistą namą. Jis buvo apgriuvęs ir baugus.
-Padėkit! - nuskambėjo vyro balsas name.
Aš turiu jam padėti!
