Nedrąsiai sėdėjau ant palangės. Galiausiai išdrįsau ir šokau. Vos susilaikiau nesuklykusi. Užsimerkiau. Akimirkai prisiekiu pajutau kaip dvi rankos mane sugauna ir pastato mane ant kojų. Bet kai atsimerkiau ir apsidairiau įsitikinau, kad čia aš viena. Išsišiepiau supratusi jog išdrįsau pabėgti iš namų. Greitai pasišalinau iš kiemo. Nežinojau kur tiksliai turėčiau eiti, tad tiesiog ėjau. Sustojau, kai pamačiau supynes. Išsišiepiau ir greitai pribėgau prie jų. Atsisėdau ir pradėjau suptis. Mintyse mąsčiau apie šiandien. Du kartus vos nežuvau. Pirmą kartą kai ant manęs vos neužkrito to namo stogas. Antrą - kai vos neuždusau. Galbūt šiandien ne mano diena. Na, o aš vis tiek čia. Vienui viena, vidurnaktį, vietoje, kurioj niekas nesilanko. Šaunuolė, Leila... Galbūt reikėjo pasilikti namie? Bet nenorėjau sėdėti namie. Išgirdau pėlėdos ūkimą ir mano oda pašiurpo. Gerai, mano mintys prasivedino. Laikas namo. Atsistojau nuo supynės ir susigūžiau megztiny. Ėjau namo. Išgirdau žingsnius ir pradėjau dairytis.
-Nebijai, mažyle, vaikščioti viena miete? - išgirdau vyrišką balsą ir greitai apsisukau.
Pamačiau vyrišką siluetą, kuris krypuodamas į šonus artėjo. Apsisukusi greitai pradėjau eiti tolyn, bet vyras priartėjo prie manęs vos per kelias minutes.
-Aš tavęs nesuvalgysiu, juk, - nusijuokė.
Sustojau ir nedrąsiai atsisukau į vyrą.
-Aš neesu blogas ar girtas... Man tiesiog reikia dušo.
Tyliai sukrizenau, kadangi jo sąžinigumas šiek tiek sujuokino.
-Matai? Aš geras vyras.
Neišdrįsau nieko atsakyti, tačiau stovėjau kaip įbesta.
-Gal nori arbatos?
Papurčiau galvą.
-Nagi, aš tiesiog benamis. Nereikia manęs bijoti kaip kokios baisios ligos, saulute. Niekas nekalba su manimi jau kelis metus, - gailiai atsiduso.
-Kodėl? - išdrįsau paklausti.
Vyras papurtė galvą ir nuleido akis. Nutrinti ir apiplyšę batai, apsmukusios ir purvinos kelnės, suplėšyti marškinėliai ir apdribusi striukė tikrai nekėlė pasktikėjimo. Bet visi yra nusipelnę būti išklausytais.
-Nors vis gi arbata skamba nuostabiai, - nusišypsojau.
Vyras pakėlė akis ir silpnai man nusišypsojo. Mačiau gėrį ir nuoširdumą jo akyse.
-Tada turėsime nueiti iki mano buveinės. Jei tu nedrįsti gali neeiti... suprasiu.
-Ne, viskas gerai, - patikinau.
-Tada eime čia, - mostelėjo ranka į priekį.
Vyras pradėjo krypuoti į šonus ir šlubčioti.
-Nenoriu pasirodyti nemandagi ar smalsi... - pradėjau.
-Tiesiog rėžk, širdele, man patinka atviri žmonės.
-Kodėl jūs šlubuojat?
-Vakar, kai pjausčiau duoną pasidėjęs lentelę ant kelių per savo žioplumą įsismeigiau peilį į savo šlaunį, tad dabar šiek tiek skauda koją.
Supratingai palinksėjau. Greitai atsidurėme akligatvyje. Čia buvo apdriskusi sofa, medinis stalelis, kelios šiukšlių dėžės ir lagaminas.
-Ar jūs čia gyvenat? - nustebau.
-Gali į mane kreiptis tu, - maloniai nusišypsojo man. - Ir taip. Čia aš gyvenu. Nagi prisėsk. Aš tuoj padarysiu mums arbatos.
Neįsivaizdavau kaip jis žada tokiomis sąlygomis daryti arbatą, bet neprikibau prie jo. Tiesiog atsisėdau ant sofos. Ji buvo tokia minkšta ir patogi. Netyčia iš mano lūpų išsprūdo aimana.
-Ta sofa velniškai patogi, argi ne? - dusliu balsu nusijuokė.
-Taip, - nedrąsiai šyptelėjau.
Vyras man padavė vienkartinį puodelį pripildytą šiltos arbatos. Padėkojau ir jis atsisėdo šalia manęs.
-Oh, neatmenu kada paskutinį kartą aš kalbėjau su kitu žmogumi, - šypsojosi. - Žmonės vengia manęs.
-Kodėl? O jus neturit šeimos?
-Tu. Kreipkis į mane tu. Nebeturiu. Turėjau dukrelę, Sofia. Ji būtų tavo amžiaus dabar tikriausiai. Vieną vakarą ji išėjo susitikti su drauge. Sakė, kad tai labai svarbu. Už valandos jos ta draugė atėjo pas mus. Ji ieškojo Sofijos. Sakė, kad ji taip ir neatėjo į sutartą vietą. Tada palikau žmoną, Abigailę, namie, o pats išėjau ieškoti savo dukreles. Deja, Abigailė ją rado greičiau...
Jis nutilo.
-Ar Sofiai, viskas buvo gerai? - viltingai paklausiau.
Vyro akyse susikaupė ašaros ir jis papurtė galvą.
-Kai grįžau namo... Jos silpnas kūnelis buvo visas kruvinas, o prie jos klupojo mano žmona.
-O viešpatie, - mano delnas atsirado ant mano lūpų.
-Abigailė įnyko į depresiją. Dieną naktį ji pragulėdavo lovoje beveik nieko nevalgydama. Visai neilgai trukus ji tiesiog pasidavė... Tiesiog pasiėmusi didžiausią peilį iš virtuvės jį susigrūdo į savo krūtinę... Jei nebūčiau tą dieną ėjęs į darbą būčiau sugebėjęs sustabdyti ją...
Norėjau pasakyti jam, jog viskas bus gerai, tačiau nesugebėjau jam meluoti. Viskas nebebus gerai. Jo šeima, dukra ir žmona, jo artimiausios moterys... paliko šitą pasaulį tokiais žiauriais būdais.
-Žinai,... - jis nutęsė. - Tu tokia panaši į Sofiją. Koks tavo vardas, saulute?
-Aš Leila, - kuo maloniau nusišypsojau.
-Oskaras, - linktelėjo.
-O kodėl jūs čia? Kodėl ne namie?
-Aš neturiu namų, mieloji, - atsakė. - Čia mano vienintėlis prieglobstis.
Apsidairiau. Apdriskęs lagaminas mėtėsi visai netoli aplūžusio medinio stalo. Ant stalo buvo puse duonos kepalo ir kruvinas peilis šalia. Mano nugara pradėjo lakstyti nemalonūs šiurpuliukai. Mintis, kad Oskaras gali panaudotį tą peilį prieš mane greitai dingo. Aš juo pasitikėjau. Neklauskit kodėl. Aš tiesiog pasitikiu. Jis paėmė peilį į rankas ir pradėjo valyti peilį į savo marškinius - purvinus ir suplyšusius.
-Kaip ir sakiau, vakar peilis per mano nerangumą sulindo į mano koją. Tu neturi jaudintis, aš tavęs nepadursiu.
-Esu įsitikinus, kad visi žmogžudžiai tai sako, - nusijuokiau žaismingai mirktelėdama jam akimi.
Oskaro veide nuspindo mažytė šypsena. Norėjau dar paklausinėti apie jo šeimą, ir kodėl jis nebeturi namo, tačiau suvokiau, kad tai skaudi tema.
-Skani arbata, - nukreipiau temą ir gurkštelėjau dar šilto skysčio.
Nemelavau arbata tikrai buvo netikėtai skani.
-Jos receptas slaptas, - kiek kraupi šypsena blykstelėjo jo veide.
Bet po akimirkos šypsena dingo ir jis gerdamas savo arbatą spoksojo į mane. Nemandagiai išspjoviau visą turinį iš burnos ir nusišluosčiusi drėgnas lūpas išsigandusiai pradėjau rėkti:
-Ar čia yra narkotinių medžiagų?! Ar čia yra grybukų? O gal ... kažko kito?!
-Leila, - iš jo lūpų mano vardas skambėjo ir šiurkščiai, ir maloniai. - Aš tavo arbatos neužnuodijau.Aš ją tiesiog verdu ant tikros ugnies, dukrele. Tau nėra ko bijoti.
Kai jis mane pavadino 'dukrele' man pasidarė keista ir nejauku. Jis minėjo, kad aš panaši į ją... Tikiuosi dėl to jis nesugalvos manęs pagrobti
-Manau, kad man jau metas namo, - atsistojau.
-Tai ... - atsistojo ir Oskaras. - Gero gyvenimo, Leila.
-Manau mes dar susitiksime, - maloniai nusišypsojau.
-Tikiuosi. Tikrai buvo malonu galiausiai su kažkuo pasikalbėti. Jei tau ko prireiks aš būsiu čia.
Norėjau jį apkabinti, bet dvejojau. Jo kvapas tikrai neviliojo, o ir purvini drabužiai- Velniop! Šitam žmogui dabar reikia palaikymo! Drąsiai priėjau prie Oskaro ir apsivijau jį rankomis. Vyras tikrai nesitikėjo to.
-Iki, - atsisveikinau ir išskuodžiau iš skersgatvio.
Ėjau tyloje ir mąsčiau.
-Taigi dabar supratau, kodėl mane atstūmei, - išgirdau Louis balsą.
Greitai apsisukau ir radau Louis atsirėmusį į gatvės lempą.
-Tau patinka vyresni ir neturtingi, - jo veide švytėjo žaisminga šypsena, kuri išdavė tai, kad jis mane tiesiog erzina.
Pavarčiau akimis ir akimirką susimąsčiau. Ar turėčiau ant jo pykti, kad jis man visko nepapasakoja ar turėčiau kaip tik elgtis su juo maloniai, jog greičiau išplėščiau tą visą tiesą?
