-Viskas gerai? - paklausė manęs Raven.
-Ne! - rėkiau.
-Leila! - suėmė mano rankas jis. - Lėtai įkvėpk... Iškvėpk...
Vadovavausi jo nurodymais.
-Dieve, tu taip drebi... Leila, ar gerai jautiesi? Tu pabalusi.
-Aš... - negalėjau ištarti nė žodžio.
-Nenualpk, gerai? - išsigandęs pasižiūrėjo į mane.
Palinksėjau. Viskas sukosi aplink mane. Klyksmas pamažu tilo. Taip pat tilo ir Raven balsas. Viskas aplinkui pasidarė juoda. Jaučiau kaip mano kūnas suglebo...
-Leila? - išgirdau švelnų Raven balsą.
Lėtai pramerkiau akis. Mano galva plyšo. Atrodė lyg ji būtų bičių avilys.
-Nori atsigerti? - paklausė.
Papurčiau galvą, kas privertė zirzimą galvoje sustiprėti. Apsidairiau. Buvome parke, ant suoliuko. Atsisėdau.
-Atleisk, aš viską sugadinau, - užsidengiau veidą.
-Tu dėl to nekalta, Leila, - ramino mane Raven. - Tu tikriausiai pavargusi.
-Taip, tai tik dėl to, - palinksėjau galva. - Manau man reikėtų namo...
-Aš tave palydėsiu, - atsistojo Raven.
Taip pat atsistojau ir susvyravau. Raven sugavo mane. Įsikibau į Raven ranką.
-Einame?
Palinksėjau ir pradėjome eiti drauge su juo. Nors, tikriausiai tai reikėtų vadinti vilkimusi, slinkimu.. Kadangi ėjimo tempas buvo lėtas. Vos pavilkau koja už kojos. Klupinėjau ties kas antru žingsniu. Kelionė namo truko beveik valandą, nors jei būtume ėję normaliu tempu būtume grįžę per pusvalandį.
-Ačiū, kad palydėjai mane, - padėkojau. - Ir atleisk, kad sumoviau visą mūsų šitą... - pamojavau rankomis. - susitikimą.
-Tu nieko nesugadinai, - nusišypsojo. - Aš turiu jau eiti. Sveik, - pabučiavo į kaktą ir apsisukęs nuėjo.
Kojos pradėjo linkti, tad teko įsikibti į durų rankeną ir atsirėmiau į jas. Jos prasivėrė ir aš nedailiai tėškiausi ant grindų. Kodėl jos neužrakintos?
-Mama?! Tėti?!
-Ahou? - suriko tėtis.
Ramiau atsidusau.
-Em.. Ką tu čia darai? - pakėlė antakį tėtis, įėjęs į koridorių.
-Duris buvo atrakintos, - trūktelėjau pečiais.
-Ir kaip tai susiję su tavo pagulinėjimu čia? - pamojavo rankomis.
-Aš palenkiau rankeną ir atsirėmiau į duris, - paaiškinau.
Tėčio ranka pakilo prie jo kaktos. Pradėjau kikenti.
-Gerai, aš turiu skubėti, užsukau čia tik pasiimti kelis dokumentus.
Jis padėjo man atsistoti ir pakštelėjo į mano kaktą.
-Grįšiu vakare, galbūt pasižiūrėsime kokį filmą? Mes jau seniai beturėjome šeimos vakarą.
-Gerai, - palinksėjau.
-Užsirakink, - paliepė prieš išeinant.
Taip ir padariau. Užrakinau duris ir patikrinau ar jos tikrai užrakintos. Nuėjau į virtuvę ir pasidariau kavos. Vis dar girdėjau klyksmą, tik šį kartą šis skambėjo tyliai. Pasiėmiau traškučių iš spintelės ir nuėjau į kambarį. Jaučiausi prastai. Vos įėjus į kambarį akys užkliuvo už lango. Jis buvo uždarytas. Įsijungiau kompiuterį ir įsijungiau filmą. Simpsonų filmą. Gerai, galbūt visi pamanys, kad aš šiek tiek nušokusi nuo proto, bet visada kai mano sveikata bent kiek sušlubuodavo įsijungdavau kokį animacinį filmą. Na, jei kalbant visiškai atvirai, tai aš to dažnai nedarau. Tiesiog dabar norėjosi viską pamiršti. Kaip aš sugebėjau sumauti savo pasimatymą su Raven! Aš kvailė! Įsitaisiau patogiai lovoje ir atsidusau. Vos praėjus pusei filmo mano telefonas pradėjo skambėti. Su mintimi, kad tai galbūt Raven, pašokau nuo lovos ir pasiėmiau telefoną. Nusivylusi atsiliepiau į Cas skambutį.
-Ar tu vis dar su Raven?
-Ne, aš namie. Beje sveika.
-Labas, - nusijuokė. - Tai tada lauk svečių, meile.
Ji padėjo ragelį. Staiga supykino. Nubėgau į tualetą ir išvėmiau visą skrandžio turinį. Praskalavau burną ir pakėliau akis į veidrodį. Priliečiau savo veidą netikėdama tuo ką matau. Mano oda buvo pabalusi. Grįžau į kambarį. Pasidarė šalta, teko persirengti. Užsidėjau šiltas kelnes ir megztinį. Tryniau delnus, taip šildydama juos. Nesijaudindama, kad galbūt atrodysiu kvailai užsidėjau vilnones kojines. Suskambo durų skambutis. Nuėjau į koridorių ir atrakinau duris.
-Leila! - suriko Cas ir apsikabino mane.
Smarkiai suspaudė. Atsitraukusi nužiūrėjo mane.
-Ar tau susisuko smegenys dėl pasimatymo su Raven? - pakėlė antakius ji.
-Ne, man tiesiog šalta. Beje aš mūsų susitikimą sugadinau! - užsidengiau veidą delnais.
-Kaip? Pasakok viską! - liepė.
-Na... aš apalpau.
-Gi ne tu kalta dėl to, Leila.
Pradėjome eiti į mano kambarį.
-Bet aš elgiausi keistai. Labai keistai, patikėk.
-Šnekėjai nesąmones? - paklausė.
Atsisėdau ant lovos. Cas taip pat griuvo šalia manęs.
-Ne, tai buvo daug blogiau. Aš išgirdau klyksmą...
-Ir tu supanikavai? Gi čia nieko tokio.
-Tiesiog nenutraukinėk manęs. Aš girdėjau klyksmą. Bet jis jo negirdėjo. Aš tada elgiausi labai labai keistai. Jis daugiau nenorės manęs nė matyti...
-Taip, tu tikrai dažnai būni keista, - sutiko. - Bet jis tikrai nebus toks kvailas! Jis tikrai susisieks su tavimi.
-Tikiuosi... - atsidusau.
Susigūžiau, kadangi niekaip negalėjau sušilt.
-Aš einu tau padaryti arbatą, - atsistojo nuo lovos Cas.
-Nereikia, aš turiu kavos, - parodžiau į puodelį.
Cas paėmė mano puodelį.
-Čia pustuštis puodelis su atšalusia kava, Leila, - paragavo gėrimo. - Einu padaryti tau arbatos.
Ji išėjo iš mano kambario ir aš tyliai atsidusau. Užsiklojau kaldra. Cas neužilgo grįžo su dviems puodeliais rankose. Padavė vieną man ir atsisėdo prie manęs.
-Šiaip norėjau tave išvaryti iš namų ir nusivesti kur nors pasivaikščioti ar nuveikti įdomaus, bet kaip matau tu susirgusi, tad teks sėdėti namie... ir žiūrėti drauge filmus.
Nelinksmai nusijuokiau.
-Eik susitik su kuo nors kitu, maže. Aš pabūsiu namie viena.
-Na, jau ne! - prieštaravo.
-Ne, aš kalbu rimtai, Cas. Aš noriu numigti. Esu pavargusi.
Ji purtė galvą.
-Prašau, aš tik... man reikia ramybės.
Ji garsiai atsiduso ir atsistojo.
-Rytoj aš ateisiu pas tave ir neišeisiu kol tu nepasijusi geriau.
-Gerai, - nusijuokiau ir atsiguliau lovoje.
Cas išėjo, o aš užsimerkiau. Bandžiau užmigti, bet kvailas ūžimas galvoje neleido man to padaryti. Išgirdau kaip duris prasidaro. Tikriausiai grįžo mama, tėtis arba galbūt net ir Cas kažką pamiršo. Pramerkiau akis. Pradėjau klykti pamačiusi visiškai nelauktą svečią.
-Ką čia darai?! - rėkiau ant Louis.
-Ša, ša, ša! - ramino ir atsisėdo prie manęs.
Staigiai atsisėdau lovoje.
-Tu neturėtum manęs bijoti, Leila.
Mano kvėpavimas niekaip nenurimo. Drebėjau. Mane vėl pradėjo pykinti, o dūzgimas galvoje tapo tikra kankynė. Pradėjo trūkti oro.
-Žiūrėk į mano akis, - sugriebė mano veidą savo šiltais delnais ir atsuko į save. - Žiūrėk man į akis!
Mano žvilgsnis rado jo mėlynas akis. Jos buvo šiltos ir malonios.
-Nurimk, tau viskas gerai, viskas gerai, - kalbėjo.
Viskas vėl pradėjo rimti.. Nenorėjau vėl apalti.
-Neužsimerk, Leila, neužsimerk, - liepė.
Mano skruostai degė nuo jo kartų delnų. Kodėl jis toks karštas? Turiu omeny kodėl jis toks šiltas? Nė nemąstydama apkabinau Louis taip galiausiai sušildama. Pakišau rankas po jo maike, o kojomis apsivyniojau jo liemenį. Jaučiausi lyg būčiau apkabinusi radiatorių.
-Kaip miela, Leila, - nusijuokė Louis.
